Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Balandžio 24 d. Kaune, VDU „Rasos“ gimnazijoje, vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Krikščionybės tūkstantmetis Lietuvoje“. Sumanymas ją surengti kilo gimnazijos dorinio ugdymo mokytojams, prie jos įgyvendinimo prisidėjo Kauno sav. švietimo ir ugdymo skyrius, Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno pedagogų kvalifikacijos centras, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centras.

Į konferenciją susirinko gausus būrys iš anksto kviestų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų vadovų, įvairių dalykų mokytojų, studentų, gimnazijos moksleivių. Pastarieji, tvarkingai pasipuošę uniformomis, svetingai priėmė konferencijos dalyvius, vos tik peržengusius VDU „Rasos“ gimnazijos slenkstį, o dainingesni, susibūrę į chorą „Gaja“, giesmėmis pradėjo renginį salėje. Beje, iki jo pradžios atvykusieji turėjo galimybę pasigėrėti šios gimnazijos ir kitų miesto bei rajono moksleivių darbais: koliažu „Šv. Kazimieras – jaunimo globėjas“, Evangelijos scenų piešiniais, taip pat ir stendu apie pal. J. Matulaitį, elektronine knygų parodėle apie tūkstantmetį krikščionybės kelią.

Konferenciją pasveikino ir vaisingo darbo palinkėjo Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Toma Lileikienė, gimnazijos direktorius Povilas Andrulis. Plenariniame posėdyje – jį vedė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Violeta Juškienė bei aktorius, gimnazijos renginių režisierius Arūnas Žemaitaitis – buvo galima išgirsti 6 pranešimus apie mūsų krikščioniškąją praeitį bei dabartį. Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas, VDU KTF dr. doc. J. Ivanauskas perskaitė pranešimą „Kristologiniai sielovadiniai prioritetai švenčiant Evangelijos žinios jubiliejų“, VDU KTF dr. doc. Artūras Grickevičius – „Baltų krikščionėjimo kelias“, misionierius iš Belgijos Josephas Bastinas – „Šventoji Dvasia ir Bažnyčia“, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas dr. Artūras Lukaševičius – „Dievo gailestingumas didesnis už mano nuodėmes“, Šv. Jono kongregacijos t. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus – „Lietuva ir krikščionybė – jau tūkstantis metų“, VDU KTF dekanas dr. Benas Ulevičius – „Prietarai ir okultizmas“.

Vysk. dr. doc. J. Ivanauskas savo ir arkivyskupo vardu pasveikino VDU „Rasos“ gimnazijos bendruomenę ir padėkojo už rūpinimąsi teikti jaunimui krikščioniškąjį pagrindą bei konferencijos – greičiausiai tokio pobūdžio vienos pirmųjų Lietuvoje – surengimą. Savo pranešime vyskupas iškėlė šv. Brunono – tautų arkivyskupo-misionieriaus – pasišventimą, paženklinusį pirmąjį krikščionybės puslapį mūsų tautos istorijoje. „Nuostabu, kad Tūkstantmečio jubiliejų drauge švenčia ir valstybė, ir Bažnyčia, – sakė prelegentas ir supažindino, į ką kreipia dėmesį ir deda viltis Lietuvos Bažnyčia, kviesdama švęsti šį Jubiliejų, savo esme reiškiantį Kristaus Evangelijos skelbimą dabar gyvenantiems žmonėms, atsižvelgiant į dabarties metą, jaučiant už jį atsakomybę. Pranešime buvo aptarti Kauno arkivyskupijoje įgyvendinamos Jubiliejinių metų programos sielovados tikslai ir vertybiniai prioritetai. Pabrėždamas, kaip grėsmingai šiandienos žmogų paveikęs netikėjimas į Dievą, kaip jį atakuoja naujųjų laikų grėsmės prigimties, šeimos, gyvybės, žmogiškosios tapatybės srityse, prelegentas sakė, jog šia programa siekiama atnaujinti dėmesį Dievo žodžiui, liturgijai, sekmadienio šventimui, pašaukimų ugdymui, parapijų bendruomenių vaidmeniui – „kad žmogus pamatytų save dialoge su Dievu, kitais, savimi“. Pasak vysk. J.Ivanausko, organizuodami Jubiliejinių metų renginius ir juose dalyvaudami atskiri žmonės, šeimos, jaunimas turi galimybę kurti bendruomeninius ryšius, palaikyti juos su kitomis vietos bendruomenėmis bei institucijomis, švęsti Jubiliejų „kaip visuma“. Pranešime pabrėžta, kad būdami Europoje gyvenantys krikščionys esame atsakingi už bendrų Europos namus kūrimą.

Dr. doc. A. Grickevičius atkreipė dėmesį, kad šiandien būtina keisti savo istorinę sąmonę: istorijai svarbi krikščioniška interpretacija („Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ Apd 4, 12), praeities įvykiai negali būti vertinami vien kaip pažangos kelias, paliekant nuošalyje žmogaus dvasinių vertybių raidą. Savo pranešime mokslininkas aptarė tuometes sąlygas, kurios trukdė šv. Brunonui atlikti savo misiją, mat neigiamą požiūrį į Gerosios naujienos skelbimą skatino krikščionybės politizavimas: dėl tuomečių istorinių aplinkybių ji tapatinta su krikščioniškos imperijos plėtimo užmojais puldinėjant nekrikščioniškų kraštų žmones. Dr. doc. A. Grickevičius trumpai apžvelgė mūsų kaimynų latvių ir prūsų krikščionėjimo ypatybes, aptarė Jogailos vaidmenį, o kalbėdamas apie ankstesnį Mindaugo krikštą teigė, jog, tikėtina, šis Lietuvos valdovas siejęs krikštą su plačia perspektyva savo tautai tiek valstybinu, tiek ir religiniu atžvilgiu. Pranešime akcentuotas Lietuvai reikšmingas ir jos taikų krikštą pripažinęs Konstancos susirinkimas (XV a. pr.), įtvirtinęs tautę teisę tapti krikščionimis ne prievarta, išlaikant tautinio tapatumo teisę: valstybė jau nebėra jėga, kuria pasitelkus skatinamas krikščionėjimo procesas, beje, Lietuvoje užsibaigęs XVI a., lietuviams ir žemaičiams galutinai tapus krikščionimis.

Po kavos pertraukos konferencijos dalyvių mintys buvo kreipiamos į dabarties krikščionio, krikščioniškos tautos tapatybę. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ Mt 28,19 – šia Evangelijos mintimi įkvėptai kalbėdamas rėmėsi misionierius J. Bastinas. Gyvu, autentišką tikėjimą ir liudijimą išreiškusiu pranešimu jis kvietė svarstyti, ką reiškia būti mokiniu šiais laikais, kai nebėra galimybės, kaip Jėzaus mokiniams, tiesiogiai patirti Viešpaties, tačiau vis dėlto galima būti tais, kurie „neatitraukia nuo jo akių, visada yra padėję galvą jam ant peties“. Misionierius ragino gerai įsižiūrėti į pirmųjų krikščionių skelbimą – jų „nepalaikė valstybių vadovai, politinės jėgos, jie buvo pasiųsti tarsi avys tarp vilkų, bet galėjo pasakyti: Viešpaties rankose mūsų pergalė!“ Misionierius ragino ne liūdėti dėl sekuliarizacijos, pašaukimų mažėjimų, bet, atvirkščiai, stengtis pozityviai mąstyti ir nepasiduoti piktojo gundymams. Juk Bažnyčia yra nenugalima, tik jai labai reikia tapti tikrų „Viešpaties mokinių Bažnyčia“; kai jų skelbimas plaukia iš širdies, Viešpaties Dvasia visa įgyvendina. „Aš skelbiu Viešpaties pergalę savo gyvenime“ – šią mintį misionierius siūlė įtvirtinti savo mąstysenoje kaip atsvarą nūdienos negatyvizmui ir tikrumą krikščioniškajai vilčiai.

Pasak dr. A. Lukaševičiaus, pasaulio religijos skelbia daugybę žmonijos gelbėjimo receptų, tačiau vienintelis krikščionių gelbėtojas – Jėzus Kristus. Tačiau iš ko žmogus turi gelbėtis? Remiantis Šventuoju Raštu pranešime buvo skleidžiamas Dievo planas žmogui: Dievas yra tas, kuris nori žmogui laimės, tačiau drauge – ir paties žmogaus apsisprendimo dalyvauti šioje laimėje, t. y. gilioje bendrystėje su Dievu ir kitais, meilės ir atvirumo santykyje, kai nesibijoma savo paties pažeidžiamumo. Pasak prelegento, visa žmonijos istorija yra šio nepavykusio santykio su Dievu, laiduojančio teisingus žmogaus santykius ir kitais lygmenimis, istorija. „Jėzus Kristus yra tas, kuris savo asmeniu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu atkuria šią bendrystę. Jis yra tas kelias, sujungiantis žmogų su Dievu. <...> Krikščionybė ir yra džiaugsmingas ėjimas tuo keliu, kuris prasideda įtikėjus į Jėzų Kristų“, – sakė A. Lukaševičius, beje, atkreipdamas dėmesį į Evangelijos žodžius: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“ ( Apd 16, 31).

Kaip ir žmogus, taip ir taũtos numatytos Dievo plane; kiekvienas žmogus, kiekviena tauta yra tarsi indai, kurie laukia Dievo malonės pripildymo; tautiškumas yra viena iš žmogaus prigimties raiškų; ir mes, lietuviai, taip pat esame Dievo norėti ir jo mylimi – taip teigė konferencijos svečias t. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus, kviesdamas svarstyti „triptiko“ – Lietuva, krikščionybė, tūkstantmetis – temą. Pasak Šv. Jono kongregacijos brolio, krikščionybė neegzistuoja savaime, gryna forma, ji turi kažkur šaknytis – žmoguje, tautoje, kultūroje, visa perkeisdama ir išgrynindama. Ne išimtis ir lietuvių tauta – tik krikščioniškumui, kaip geram vynui, reikia laiko subręsti, kad jos religingumas būtų vis autentiškesnis, tikėjimas gyvas, grindžiamas asmeniniu santykiu su Dievu. „Viltis Dievuje, kuris myli ir mūsų tautą. Jai irgi duota Geroji naujiena, ir ji gali gyventi antrąjį savo krikščionybės tūkstantmetį“ – sakė t. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus.

Dr. B. Ulevičius savo pranešime pabrėžė, jog dėmesys prietarams, okultizmui sutelkia žmogų į tai, kas yra mažiau nei Dievas, ir taip išklibina Dievo, esančiu visa ko pagrindu, supratimą; dėl to pašlyja visi kiti žmogaus santykiai, sumažėja jo paties orumo, gyvenimas tampa ne toks tikras ir tuštėja. Pasak prelegento, santykis su mylinčiu Tėvu moraliai nėra neutralus, bet įpareigojantis: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną.“ Pranešime teigta, jog žmogui natūralu norėti protingumo, tobulumo, tačiau svarbu, kaip to siekti – per magiją, prietarus ar semiantis gyvasties iš tikrojo šaltinio – Dievo, žvelgiant „į Jėzų Kristų, savo varganą žmogystę pavertusio į kai ką spindinčio – štai kelias tapti gyvais žmonėmis“.

Po pietų konferencijos dalyviai pasirinktinai dalyvavo penkių sekcijų darbe. Pirmojoje jie (vadovavo VDU „Rasos“ gimnazijos tikybos mokytoja Milda Mikulevičiūtė) aptarė šv. Brunono ir pal. Jurgio Matulaičio misijas ir gėrėdamiesi jomis padrąsino vieni kitus, kad žmogus, tariantis Dievui „taip“, iš tiesų jau yra šventas. Antrojoje sekcijoje jos dalyviai, ses. Viktorijos Plečkaitytės MSV supažindinti su Lectio divina, praktiškai pamėgino skaityti Šventąjį Raštą šiuo būdu. Trečiajai sekcijai, aptarusiai Eucharistiją kaip krikščioniškojo gyvenimo versmę ir viršūnę, vadovavęs kun. Ričardas Banys pasidžiaugė, kad buvo aptarta ir Krikšto, turinčio tapti viso krikščionio gyvenimo programa, reikšmė, iškelta Eucharistijos ir bendruomeniškumo sąsaja, žvelgta į krikščionybės ateitį, kuriai vis dar trukdo pagoniškumas. Kas būdinga šiuolaikinio žmogaus religingumui, kokie pseudoreligingumo pavojai šiandien kyla, aptarti ketvirtosios sekcijos, kuriai vadovavo lic. Valda Mackela (VDU), darbe. Čia, be kita ko, išsamiai apžvelgta neopagonybė Lietuvoje (mokyt. Jonas Misevičius), analizuota žodžio „pagonis“ reikšmė (susieta ir su žodžiu „kaimietis“). Penktosios sekcijos darbas buvo orientuotas į maldą: jos dalyviai buvo aktyviai įtraukti į mokyt. Daivos Roževičienės parengtą „Meditaciją pagal protėvį Jokūbą“, vėliau klausėsi dr. B. Ulevičiaus įžvalgų, kaip kalbėdamas trumputes maldas ir kasdieniuose rūpesčiuose žmogus gali nuolat gyventi su Dievu.

Konferencijos apibendrinime paaiškėjo teigiami dėkingų jos dalyvių atsiliepimai apie gerai organizuotą, juos dvasiškai ir žiniomis praturtinusį renginio darbą. Jis baigtas keliomis Viešpaties šlovei skirtomis giesmėmis, kurias sugiedoti padėjo dr. B. Ulevičius.

Kauno arkivyskupijos informacijos tarnyba, tel. 40 90 25, info@kn.lcn.lt