Arkivyskupijos kronikos nuo 2002 m. archyvas

Rugsėjo 24 d. Kauno miesto muziejuje paskaitą „Angelų vaizdavimo tradicija ir reikšmė bažnytinėje dailėje“ skaitė VDU Menų fakulteto doktorantė, Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotoja Raimonda Norkutė. „Angelai – grynai dvasiniai, bekūniai ir nemirtingi kūriniai, asmeninės būtybės, apdovanotos protu ir valia, Dievo pasiuntiniai vykdant visų žmonių išganymo misiją. Šventajame Rašte jie minimi apie 300 kartų ir įvardijami kaip Dievo sūnūs, Jo tarnai, žvaigždės, dvasios. Angelai, kaip ir šventieji, džiaugiasi palaimintu Dievo regėjimu“, – sakė prelegentė supažindindama su teologine angelų samprata ir pereidama prie VII amžiuje sudarytos šių būtybių hierarchijos temos. Paminėjusi, jog angelai suskirstyti į 9 rangus, arba chorus, kalbėjo tik apie pirmosios ir trečiosios hierarchinės eilės angelus, nes būtent su jais bei putais – mažais sparnuotais angeliukais labiausiai susijęs bažnytinis menas.

Kad ankstyvaisiais krikščionybės amžiais angelai buvo vaizduojami kaip šio tikėjimo pasiuntiniai, atrodą kaip tunikomis vilkintys jaunikaičiai, byloja Romos Šv. Priscilos katakombų freska. Arkangelo Gabrieliaus apsireiškimą Mergelei Marijai vaizduojanti freska tapyta II a. pab. arba III a. pr. Vėliau, V a. pirmoje pusėje, angelai dailėje įgavo svarbiausią bruožą – imti vaizduoti su sparnais. „Ankstyvosios gotikos menui būdinga sparnus suformuoti vien iš povo plunksnų, jose matomos akys. Povas – nemirtingumo simbolis. Ir angelai niekada nemiršta“, – kalbėjo R. Norkutė, minėdama ir šviesumą – kitą angelų skiriamąjį bruožą. Jų apdarai šviesūs arba artimi ugnies spalvai – tai liudija artumą Dievui, kuris yra šviesa.

Pirmieji angelų triadoje – serafimai ir cherubinai – vaizduojami esantys arčiausiai Dievo Sosto, arba Švč. Trejybės. Rodydama Vakarų Europos senojo bažnytinio meno paveikslo iliustraciją, vaizduojančią serafimą su šešiais sparnais – tokį, koks jis apsireiškė šv. Pranciškui, menotyrininkė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje panašių senų vaizdų nėra. Minėtoji šv. Pranciškaus vizija XIV a. modifikuota – vietoj serafimo imtas vaizduoti Nukryžiuotasis. Kitais atvejais serafimai vaizduojami raudoni, jų atributas žvakė reiškia liepsnojančią meilę Dievui. Cherubinai iš pradžių vaizduoti kaip keturgalvės, vėlėliau – kaip apskritaveidės būtybės, nusagstytos daugybe akių – ypatingos prasmės simbolių, su atributais ratu ir knyga. Renesanso epochoje jie įgijo žaismingas formas – atrodė kaip kūdikiai su drugelių sparnais. Cherubinai XIX a. nutolo nuo sakralinio meno – imti vaizduoti su jaunomis moterimis kaip nekaltumo, tyrumo simbolis. Beje, viduramžiais serafimai ir cherubinai vaizduoti panašiai – kaip sparnuotos kūdikių galvutės.

Kiti dažniausiai vaizduojami angelų tipai – arkangelai ir angelai sargai. Savo mintį, jog galingiausias iš angelų arkangelas Mykolas mene – tai sparnuotas, išvaizdus ir išdidus jaunuolis su šarvais (apsaugos nuo blogio simboliu) ir skydu, kalaviju ar ietimi (primenančiais, jog gerosios jėgos pasiryžusios stoti į kovą prieš blogį), prelegentė iliustravo rodydama Balbieriškio, Plungės, Šumsko, kitų bažnyčių XVII-XVIII a. paveikslus.

Kitos Vakarų Europos ir Lietuvos meno kūrinių iliustracijos patvirtino R. Norkutės žodžius, jog arkangelas Gabrielius taip pat vaizduojamas sparnuotas, daugiausia baltais drabužiais, stovintis prieš Mergelę Mariją, mat jai apsireiškė. Apie XVI a. jis pradėtas vaizduoti su trišake, trižiede, balta lelija rankoje – Mergelės Marijos nekaltumo ir Švč. Trejybės simboliu. Baroko epochos paveiksluose Gabrielius vaizduojamas kaip Šventosios Dvasios balandis, atskrendantis į kambarį, arba šį perskrodžiantis šviesos spindulys. Visa tai primena Gabrieliaus ir svarbiausia – Dievo persikūnijimo galią. Arkangelas Rapolas vaizduojamas kaip paprastas, mielas, jaunas keliautojas su lazda rankoje, jo atributas – žuvis. Ji padeda mene šio arkangelo nepainioti su angelu sargu. Pastarasis, kaip ir arkangelas Rapolas, neretai vaizduojamas vedinas mažu vaiku (kalbant apie Rapolą – tai Tobijus).

 „Angelas sargas užjaučia, gelbėja nuo pavojų, piktųjų dvasių, įkvepia jėgų, suteikia dvasinės paguodos, padeda įvykdyti pareigas. Svarbiausias jo uždavinys – neleisti sielai išslysti iš kelio, vedančio į išganymą“, – aiškino prelegentė, rodydama Mitkaičių, Tabariškių bažnyčių XVIII a. paveikslų iliustracijas. Pažaislio bažnyčios freskų,

Gdansko Švč. M. Marijos bažnyčios skulptūrų iliustracijos byloja apie išskirtinį – muzikuojančių, šokančių, dainuojančių – angelų tipą. Toks vaizdavimas išpopuliarėjo renesanso ir baroko dailėje. Angelai groja to meto instrumentais. Kaip sakė menotyrininkė R. Norkutė, jų šokis, daina, muzika, džiaugsmas – tai meilės ir atsidavimo Dievui, dieviškosios harmonijos simbolis. Apibendrinant pabrėžta, jog angelai, nors ir gražiai vaizduojami, meno kūrinyje tėra antraeilės figūros, kreipiančios į platesnes jo prasmes. -jkk-