Brangūs broliai vyskupai, kunigai ir vienuoliai,
brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Evangelijose rašoma, kad Viešpats Jėzus ne kartą apsireiškė savo apaštalams po prisikėlimo, ir šiandienos skaitinyje aprašomas vienas iš šių susitikimų. Pamąstykime apie ką tik išgirstus Viešpaties žodžius, kurie visada yra gyvenimo žodžiai ir maistas mūsų sielai.
„Jis atsirado tarp jų ir tarė: „Ramybė jums.“ Kaip ir ankstesniais atvejais, pirmieji žodžiai, kuriuos Jėzus sako savo išsigandusiems ir netikintiems mokiniams po prisikėlimo, buvo: Ramybė jums. Nėra jokių smerkiančių žodžių, jokios kritikos ar keršto iš Jėzaus pusės savo bendražygiams, kurie jį paliko pačiu sunkiausiu jam momentu; girdime tik atleidimo, priėmimo ir draugystės žodžius: Ramybė jums. Tai mūsų Dievas, kuris nėra griežtas teisėjas ar atšiaurus policininkas, siekiantis nubausti mus už visas mūsų nuodėmes ir klaidas. Jis yra gailestingas Tėvas, kuris mums atleidžia ir siūlo mums savo gailestingumą.
Jėzus pasirodė savo apaštalams, kad išsklaidytų jų baimes. Tas Jėzus, kuris mirė nukryžiuotas ant kryžiaus, buvo tas pats, kuris pasirodė apaštalams. Prisikėlęs Viešpats nėra vaiduoklis ar haliucinacija – jis tikras ir tikrai gyvas. Šio susitikimo metu Jėzus pakvietė savo apaštalus pasižiūrėti, paliesti, pamatyti ir net valgyti su juo. Visi šie veiksmai yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Dievas nusižemino iki tiek, kad pasidalijo mūsų egzistencija, kad liko arti ir kiek įmanoma artimesnis mūsų gyvenimo patirčiai. Vėliau apaštalai, skelbdami prisikėlimą, kaip įrodymą mini tai, kad jie ... „valgė ir gėrė su juo po to, kai jis prisikėlė iš numirusių“ (Apd 10, 41).
Šiandien mums taip pat skamba šie Kristaus žodžiai: Kodėl jūs nerimaujate? Ir kodėl jūsų širdyse kyla klausimai? Kiekvienas iš mūsų gali savęs paklausti, kodėl mums ir toliau kyla klausimų apie Viešpatį, kurie dažnai mus neramina? Jei tu nesi vaiduoklis, tai kas Tu toks, Viešpatie? Ar Tu esi tik retkarčiais patiriamas malonus jausmas? Mitas ar kokia nors istorinė, kad ir kokia nuostabi, praeities figūra? O gal esi įprotis, kurį kartoju kartą per savaitę? Ne, Kristus nėra vaiduoklis, kuris nori išgąsdinti žmones. Jis yra mūsų ramybė, mūsų gyvenimo dabartis ir ateitis. Jis yra gyvenimo Žodis, kuriuo mes gyvename. Jis – tikras draugas, lengvai pasiekiamas, prieinamas, mūsų sielos mylėtojas, kurį per tikėjimą pažinome asmeniškai.
Tada Viešpats mokė savo mokinius ir atvėrė jų protus suprasti Šventąjį Raštą: turi išsipildyti viskas, kas parašyta apie jį Mozės įstatyme, pranašuose ir psalmėse. Dievo planas išsipildė Kristuje. Su Kristumi galime susitikti melsdamiesi, skaitydami Šventąjį Raštą ir priimdami sakramentus. Kiekvienas iš mūsų šiandien galime patirti tą patį tikėjimo susitikimą su Prisikėlusiu Viešpačiu. Tikras džiaugsmas ir paguoda yra žinojimas, kad mūsų Viešpats ir Dievas yra gyvasis Dievas, kuris yra gyvas ir prieinamas šiandien, tas, kuris nori būti nuolatine mūsų gyvenimo dalimi.
Jėzus gimė pasaulyje, kad įvykdytų Tėvo išganymo planą, ir Jis jį užbaigė per savo mirtį ir prisikėlimą. Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Visi pranašai numatė, kad Mesijui lemta kentėti. Tai buvo Dievo plano dalis žmonijos atpirkimui. Kaip Jėzus turėjo kentėti, taip ir mes turime priimti savo gyvenimo kryžius ir sunkumus. Tai nėra fatališkas požiūris į gyvenimo problemas, bet vienintelis būdas su jomis susidoroti. Aukos, kurias noriai priimame iš meilės Dievui, priėmusiam kryžiaus pažeminimą, kad gyventume, yra kelias į Kristaus šlovę. Tai būdas, kuriuo dalyvaujame Kristaus pergalėje prieš nuodėmę ir mirtį, kad patirtume savo egzistencijos pilnatvę, vedančią į naują gyvenimą ir amžinybę.
Viešpats užbaigia šią ištrauką žodžiais: Jūs esate šių dalykų liudytojai. Apaštalai buvo pirmieji, kuriems Viešpats pavedė tęsti Jo darbą visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės. Šis įgaliojimas dabar taip pat suteikiamas ir mums; sutikti Kristų per tikėjimą ir Jo gailestingumo dėka būti prikeltam naujam malonės gyvenimui, teikiančiam ilgalaikę ramybę ir džiaugsmą. Tuo pačiu metu esame siunčiami Viešpaties, kad būtume Jo šiuolaikiniai liudytojai; paliesti Jį, rūpinantis savo broliais ir seserimis, ypač vargšais ir nepasiturinčiais. Nes Dievas prisiėmė ant savęs visų pasaulio vyrų ir moterų veidą, todėl žmonija tapo Dievo buvimo tarp mūsų vieta. Viešpats, mūsų Dievas, yra labai arti mūsų, nes jis yra gyvybės šaltinis, palaiko ir atnaujina gyvenimą, o mes visi esame Jo mylimi sūnūs ir dukterys.
Brangūs Bažnyčios Kaune broliai ir seserys, Lietuvos centre ir širdie! Esate didžiojo lietuviško tikėjimo Dievu ir vienybės su Petro sostu Romoje palikimo paveldėtojai. Jūsų tauta praeityje padovanojo daug tikrų kankinių, kurie atidavė savo gyvybes už Dievą, Katalikų Bažnyčią ir savo tėvynę. Visai neseniai palaidojome seserį Nijolę Sadūnaitę, iškilią jūsų tautos dukrą, kuri ilgus metus praleido kalėjime vien dėl to, kad mylėjo Dievą, Bažnyčią, savo šalį ir iš tikrųjų visus žmones. Jos ir praeityje buvusių jūsų kankinių aukų dėka šiandien galite laisvai praktikuoti savo tikėjimą ir naudotis žmogaus teisėmis savo mylimoje tėvynėje Lietuvoje. Ar įmanoma pakankamai atsidėkoti Dievui už šiuos tikėjimo liudytojus ir už Jo dovanas! Laikai pasikeitė, ir šiandien Bažnyčia, nors ir nėra atvirai diskriminuojama, kaip buvo anksčiau, vis dar susiduria su įvairiais tikėjimo iššūkiais. Viešpats gal neprašo tavęs tapti kankiniu ir mirti dėl Jo, bet Jis tikrai prašys tavęs gyventi ir liudyti Jį mažuose bei dideliuose pasirinkimuose ir savo gyvenimo būdu.
Baigdamas savo, kaip apaštališkojo nuncijaus, misiją jūsų nuostabioje šalyje, meldžiu už jus visus, kad visada liktumėte ištikimi Dievui, Katalikų Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui – Popiežiui, visada mylėdami vieni kitus, išties mylėdami visus žmones ir tautas, net ir tuos, kurie mūsų nemyli, siekdami kiekvienam aukščiausio gėrio, kad kiti atpažintų mumyse tikrus Dievo sūnus ir dukteris.
Mylėkite ir saugokite savo tėvynę Lietuvą! Niekada nepamirškite savo sunkios ir skaudžios istorijos ir to, kiek jūsų protėvių savo noru atidavė savo gyvybę, kad šiandien galėtumėte gyventi savo krikščioniškoje, nepriklausomoje ir demokratinėje tėvynėje. Istorijos pamokos padės išlikti teisingame laisvės, teisingumo ir taikos kelyje šiandien ir ateityje. Pasaulyje nėra nieko, kas galėtų pakeisti tikrąją Dievo suteiktą laisvę. Tikroji laisvė ateina tada, kai esame laisvi nuo visų nuodėmių, blogio, melo, neteisybės, korupcijos ir savanaudiškumo, gyvename santūriai, teisingai ir pamaldžiai (plg. Tim 2, 11–14), kaip sekėjai Kristaus, kuris mus išlaisvino, kad būtume laisvi (plg. Gal 5, 1). Todėl visada gyvenkime nuoširdžiai, laisvai ir su meile. Kelias į šią laisvę ir Dievo karalystės šlovę visada sunkus ir pilnas kryžių, tačiau kiekvienas kryžius yra kopėčios, padedančios kilti į dangų, į tą šventą vietą, kurioje gyvena ir mūsų laukia Viešpats Dievas.
Per pastaruosius penkerius metus Kauno arkivyskupija patyrė daug džiugių įvykių. Pirma, (2019) du tūkstančiai devynioliktais metais arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus paskyrimas Romos Šventosios Bažnyčios kardinolu. Antra, arkivyskupo Kęstučio Kėvalo paskyrimas ir ingresas (2020) du tūkstančiai dvidešimtaisiais, o pernai – vyskupo Sauliaus Bužausko paskyrimas vyskupu augziliaru ir įšventinimas vyskupu. Visi šie svarbūs paskyrimai įvyko čia, Kaune, tad vargšelis nuncijus vos nenusprendė perkelti Nunciatūrą į Kauną. Šie įvykiai buvo apčiuopiamas Popiežiaus pastoracinio rūpinimosi Kauno tikinčiųjų gerove ženklas, už tai garbiname ir šloviname Viešpatį.
Dėkodamas jums visiems už nuolatinę ištikimybę, Šventojo Tėvo Popiežiaus vardu su džiaugsmu jus visus laiminu. Tegul Šiluvos Mergelė Marija užtaria jus ir visas katalikiškas Lietuvos šeimas! Telaimina Dievas visą Kauno metropolinę vyskupiją ir visada telaimina Lietuvą!
