Apaštalinio administratoriaus vyskupo Algirdo Jurevičiaus homilija Pal. Jurgio Matulaičio minėjime Marijampolės bazilikoje (2019 07 14)
Paskelbta: 2019-07-14 18:51:38

Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir mūsų pasiryžimai

„Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25) – šis pagrindinis žmogaus klausimas keliamas Evangelijos pasakojime apie gailestingąjį samarietį. Mes žinome daug gyvenimo taisyklių – žinome, ką daryti, norėdami įgyti išsilavinimą, įsigyti profesiją ar pasistatyti namą. O čia? Kaip laimėti amžinąjį gyvenimą?

Pažvelkime į šios iškilmės herojų – palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris savo Užrašuose taip atsako: „Daug šventųjų tik iš palengvo, ilgus metus dirbę, kamavęsi, priėjo prie aukštesnio šventumo laipsnio, o priėjo dėl to, kad nesiderėjo su Viešpačiu Dievu, nesipriešino Jo valiai, nestatė kliūčių Jo malonei, tik drąsiai, noriai veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei ko Dievas nuo jų pareikalaudavo, nesibijodavo visko dėl Dievo pašvęsti, paaukoti“ (Užrašai, „Aidai“ 1998, p. 26).

Šiuose palaimintojo Jurgio pasidalijimuose trys raktinės mintys nurodo teisingą kelią.

Pirma – nesiderėti su Viešpačiu. Kai mus aplanko vidinis įkvėpimas, o gal net pašaukimas kokiai nors tarnystei Bažnyčioje, reikia nedelsiant tai ištirti ir į jį atsiliepti. Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės tikėjimo reikalus vis stumia kuo tolyn. Rašytojo C. S. Lewisʾo knygoje „Kipšo laiškai“ patyręs velnias moko jauną kipšiuką žmonių gundymo meno. Pats geriausias būdas atitraukti žmones nuo Dievo yra įteigti jiems mintį, kad Dievo reikaluose jie niekur neskubėtų, bet viską atidėtų rytdienai...

Antra, ką sako palaimintasis Jurgis, – nesipriešinti Dievo valiai. Kalbant apie Dievo valią, turėtume savęs klausti: „Koks Dievo troškimas mano gyvenime?“ Apaštalas Paulius, buvęs krikščionių persekiotojas Saulius, nublokštas ant žemės prie Damasko, klausė: „Ką man daryti, Viešpatie?“ (Apd 22,10). Kai mes įsigyjame kokį nors naują prietaisą, prie jo būna instrukcija, kaip jį naudoti, kad nesugadintume. Panašiai yra ir gyvenime. Juk Mozė ir šiandien mus moko, jog Dievo žodis yra „tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30,14). Patyrus gailestingąją Dievo meilę, lengviau priimti Jo valią, kaip mylinčio Tėvo geriausią linkėjimą.

Trečia, pasak tėvo Jurgio, – svarbu nedaryti kliūčių Dievui veikti. Mūsų visuomenėje įsigalėjo įdomus reiškinys: žmonės gyvena patogiai ir viską daro, kad išvengtų bent menkiausių pasikeitimų bei iššūkių. Jei atsiranda koks nors entuziastas, norintis veikti ir ką nors keisti, padaryti naujovių, tuoj pat gauna atkirtį, jog nieko gero iš to nebus. Tai labai pastebima tarp vadovaujančiųjų: nesistengiama ką nors naujo ir pozityvaus įdiegti, bet surandama šimtai priežasčių, kodėl nereikia jokių pasikeitimų. Tokia logika sakytų, jog geriausia kirmyti ir nieko neveikti. Ši ydinga laikysena pasireiškia ir dvasiniame gyvenime, besislepiant už kokių nors maldingų praktikų, tačiau nenorint leistis į nuotykį su Dievu.

Popiežius Pranciškus kviečia Bažnyčią į proveržį – kviečia tapti misionieriška. Šventasis Tėvas yra kalbėjęs, jog „į pasaulį atėjome ne „vegetuoti“, patogiai įsitaisyti, paversti gyvenimą mus užmigdančia sofa; priešingai, atėjome dėl kitko, tam, kad paliktume pėdsaką“. Jaunimas, kuris dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje (2016 metais), taip pat atsimena tą popiežiaus minėtą sofutę, ant kurios susirangius nieko daugiau nebesinori. O Dievas kviečia į misiją – Jis kviečia į kelionę.

Palaimintasis Jurgis taip pat galėjo gyventi sau, gyventi patogų, ramų, visokeriopai užtikrintą dvasinės akademijos profesoriaus gyvenimą, bet priėmė Dievo iššūkį, atpažino Jo valią. Palaimintasis Jurgis pirmiausia pats atsinaujino, po to atnaujino Marijonų vienuoliją, o per tai siekė įnešti naujo vėjo ir į visą Bažnyčią. Ne visiems tokie užmojai patiko, palaimintasis susidūrė su priešiškumu. Kodėl?

Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime apie pašaukimą į šventumą Gaudete et exultate (138) apie pateikia mums atsakymą: „Bažnyčiai reikia ne daug biurokratų ir funkcionierių, bet karštų misionierių, kuriuos pasiglemžia užsidegimas pasidalyti tikruoju gyvenimu. Šventieji stebina mus ir trikdo, nes savo gyvenimu ragina mus atsisakyti ramaus ir nujautrinančio vidutiniškumo.“

Anot popiežiaus, „šventieji mus trikdo“, nes susipažinę su jų gyvenimu ir misionierišku užsidegimu nebegalime likti drungni ir vidutiniški. Kristaus palyginime apie gerąjį samarietį sutinkame du personažus – kunigą ir levitą, kurie matydami pagalbos reikalingą žmogų perėjo į kitą kelio pusę. Galbūt net atrastume šį poelgį pateisinančių priežasčių: jie labai skubėjo į šventyklą, nes levitas patarnavo pamaldoms, o kunigas aukojo aukas... Jie šventykloje demonstravo savo meilę Dievui, bet nusisuko nuo žmogaus. O štai Kristus skelbė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27).

Šventųjų pavyzdžiai tesutrikdo, tesupurto ir mus, tepaskatina keistis, o dalyvaudami šioje iškilmėje padarykime pasiryžimą nedaryti kliūčių Dievui veikti. Žvelkime į tėvą Jurgį, kuris baigdamas vienas rekolekcijas padarė tokį pasiryžimą:

„Dievui daugiau dėkoti už visus kryžius ir visas malones, Dievą karščiau ir uoliau mylėti; didžiausioje vienybėje stengtis nuolat su Juo būti, Jo Apvaizda pilnai pasitikėti.

Viešpatie, koks Tu geras. Stebuklingi keliai, kuriais mus vedi. Ačiū Tau už viską“ (Užrašai, „Aidai“, 1998, p. 277). Amen.

Ganytojo žodis

Didžiulis džiaugsmas ir viltis, kad žmonių širdyse Kristaus Bažnyčia gyvena, todėl nuolat atsiranda tų, kurie nori jai įsipareigoti ir tarnauti. Didžiausių sunkumų akimirkomis Dievas siųsdavo šventųjų, kurie atnaujindavo Bažnyčią. Šis laikmetis yra būtent toks – tai šventųjų laikmetis.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune