Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija institucijų darbuotojų adventinio susitikimo šv. Mišiose (2012 12 17)
Paskelbta: 2012-12-18 12:17:18

Laukiant Jėzaus Kristaus Gimimo


Prieš Kalėdas net du kartus – šiandien ir Kalėdų išvakarėse skaitoma Evangelijos ištrauka apie Jėzaus Kristaus žemiškąją genealogiją. Iš pirmo žvilgsnio tai nuobodus pasakojimas, kas iš ko gimė.

Šiandien yra madinga sudarinėti savo genealogijos medį, tačiau ieškoma, kas tame medyje būtų verta pasididžiavimo: gal koks nors protėvis buvo jei ne karalius ar kunigaikštis, tai bent bajoras. Tikriausiai niekas nesudarinėja genealogijos medžio, siekdamas, kad jame būtų pažymėti nusidėjėliai ar net nusikaltėliai.

Kitoks yra Jėzaus protėvių medis. Jėzaus protėvių sąrašas Mato evangelijoje yra suskirstytas į tris dalis pagal tris istorinius laikotarpius: patriarchų, karalių ir po Babilonijos tremties. Jame suminėti ne visų žmogiškųjų Jėzaus protėvių vardai, o tik žymesniųjų, pabrėžiant Kristaus – Mesijo karališkąją kilmę iš Dovydo ir tuo patvirtinant Senojo Testamento pranašysčių išsipildymą. Iš genealogijoje minimų moterų – net trys svetimšalės. Ne visos paminėtos santuokos yra teisėtos. Genealogijoje išvardyti protėviai, įskaitant ir karalių Dovydą, turėjo aibes žmogiškųjų silpnybių, ne kartą skaudžiai klysdavo ir nusidėdavo. Pats karalius Dovydas įsakė nužudyti pamiltos moters vyrą.

Tačiau Kristaus genealogija yra labai iškalbinga: pasaulio Atpirkėjas atėjo ne vien žydų tautai ir ne vien teisiesiems. Jis prisiėmė visą žmogiškąjį trapumą ir nuodėmingumą. Jis, Dievo Avinėlis, atėjo į nuodėmingą žemę, prisiėmė nuodėmės sužeistą žmogiškąją prigimtį, kad ją perkeistų, prisiėmė nuodėmės naštą, kad ją nuneštų ir prikaltų ant kryžiaus.

Jėzaus genealogija tikrai neskatina susitaikyti su mintimi, kad visi esame nuodėmingi ir kad blogis yra mūsų tapatybės dalis. Priešingai, ji kalba apie viltį, kuri spindi net tamsiausiuose žmonijos istorijos užkaboriuose. Ji neša viltį, kad ir dabarties pasaulyje, kuriame apstu nuodėmės, ne viskas yra prarasta, jei tik leidžiama veikti Dievui.

Visuomenės informavimo priemonės praneša, kad kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse iš miesto aikščių šalinamos kalėdinės eglutės. Valdžios žmonėms nekliudo narkotikai, prostitucija, bet kliudo Kalėdų eglutės. Kanadoje pradėtos diskriminuoti katalikiškos mokyklos, varžant katalikiškosios minties skleidimą. Valdžios žmonės krikščionybę bando stumti į pogrindį. Deja, tokia yra tikrovė.

Prieš Kalėdas Ameriką sukrėtė baisi žmogžudystė, kai vienas mokinys mokykloje nužudė kelis mokytojus ir būrį mažų vaikų. Dešimtmečiais per televiziją paaugliams buvo peršamas seksas, žmogžudystės bei iškrypimai ir po to pro ašaras stebimasi, kodėl įvyko toks šiurpus nusikaltimas.

Deja, mes, lietuviai, nesame labiau saugūs, nes gyvename ne Ramiojo vandenyno saloje, ir visa tai, kas vyksta pasaulyje, greitu aidu atsiliepia mūsų visuomenėje. Garsiausiai atsiliepia blogis ir nuodėmė. Būtų baisu, jeigu toje blogio jūroje nematytume Kristaus veido, jei Kalėdos neneštų vilties: vis dėlto blogis netaria paskutinio žodžio. Jį taria Žmogaus Sūnus.
Kaip Jėzaus genealogijoje apstu blogio, taip jo netrūksta ir po Kristaus gimimo, tačiau skirtumas yra didžiulis. Anuomet švietė tik viltis, kad ateis Gelbėtojas, dabar ant mūsų yra išlietas begalinis Dievo gailestingumas, tik juo reikia pasinaudoti. Anuomet švietė tik silpnas žiburėlis, dabar gi – dieviškoji Saulė. Mums tereikia pasinaudoti tomis dovanomis, kurias neša Betliejaus Kūdikis. Dėl šios priežasties bandome prieš Kalėdas apsikuopti ne tik savo kambarius, bet ir širdis.

Mieli mano bendradarbiai, dėkoju Dievui, kad jūs esate, kad labai ištikimai tarnaujate, kad iš jūsų net aš galiu mokytis ištikimybės Kristui. Mokomės vieni iš kitų. Linkiu Tikėjimo metais augti tikėjime bei meilėje ir visu gyvenimu, visais darbais atspindėti Kristaus šviesą, liudijant mus supantiems žmonėms apie mumyse gyvenančią viltį – nugalės ne blogis, bet Kristus.

 


 

Ganytojo žodis

Mergelės Marijos kvietimas Šiluvoje garbinti Sūnų aktualiai skamba ir šiandien. Turime dovanoti laiką, pastangas, kitaip tariant, „arti“ dėl Jėzaus reikalų, kad pasaulis keistųsi į „geresnę savo versiją“, kad Dievas būtų mūsų pačių gyvenimo centras. Tik tuomet ateina Dievo dovanota tikroji ramybė.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune