Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Šiluvoje švenčiant Pelenų dieną (2013 02 13)
Paskelbta: 2013-02-13 14:17:31

 Kvietimas ieškoti Dievo veido


Gavėnios metą pradedame, dalyvaudami iškalbingose pelenų barstymo apeigose. Ta proga mes esame raginami keisti gyvenimą, o kad pasikeistume reikia nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą – priimti Evangeliją.

Pranašas Joelis žmonių nuodėmes prilygina skėriams, kurie negailestingai nusiaubia šalį. Ten, kur žaliavo laukai ir vynuogynai, lieka tik plika žemė ir medžių stagarai. Pranašas mato tik vieną išeitį – reikia daryti atgailą ir atsigręžti į Dievą: „Dabar, – tai Viešpaties žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 12–13).

Apaštalas Paulius, tarsi pratęsdamas pranašo Joelio kvietimą atgailauti, skelbia: „Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu! <...> Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 5, 21; 6, 2).

Evangelija primena tris svarbius dalykus – gerus darbus, pasninką ir maldą. Gavėnia daugeliui asocijuojasi tik su pasninku. Kam jis reikalingas? Ar tik tam, kad tai, ko nesuvalgysime, atiduotume vargšui? Ir taip, ir ne. Pasninkas yra reikalingas ne Dievui ir net ne vargšams, bet, pirmiausia, mums patiems, kad būtume savęs pačių šeimininkais ir kad mūsų kūnas būtų klusnus dvasiai. Nesugebėdamas pažaboti savo polinkių, žmogus dažnai tampa nuodėmės vergu ir jo gyvenime atsitinka tai, ką pranašas Joelis kalbėjo apie skėrius. Ieškodamas malonumų, žmogus gali taip įklimpti į nuodėmės priklausomybę, kad iš jo gyvenimo lieka tik stagarai: sudaužyta meilė, šeima ir, dažnai, likusi tik siaubinga priklausomybė nuo sekso, alkoholio ar narkotikų.

Žmogus  normaliai gali gyventi tik tuomet, kai kūnas klauso dvasios. Pasninkas mūsų gyvenime daro tokią tvarką. Atsisakydami, ko labai norime, mes laisvėjame, nes nusimetame savo norų ir aistrų pančius. Dėl šios priežasties Bažnyčia mus kviečia Gavėnios metu būti santūresnius prie stalo ir kai ko atsisakyti ne dėl to, kad kūno linijos būtų gražesnės, bet dėl to, kad labiau matytume Dievo veidą ir labiau siektume supanašėti su prisikėlusiuoju Kristumi. Pasninkas nėra tik atsisakymas skanaus valgio. Daug kam bus didesnis pasninkas pasitraukti nuo televizijos ar kompiuterio ekrano, kad tas laikas būtų paskirtas gerai knygai ar normaliam pabendravimui su savo šeimos nariais.

Krikščionis be gerų darbų nėra nei krikščionis, nei katalikas. Jėzus Kristus ne tik skelbė Gerąją naujieną, bet ir perėjo žemę, darydamas gera – gydė fizines bei dvasines ligas, valgydino, net prikeldavo mirusius. Ką šiandien mes galime padaryti gera? Visus pavalgydinti? Visiems duoti tiek pinigų, kiek jų širdis geidžia? Taip, kai kur reikia ir medžiaginės pagalbos. Tačiau jei žmogus, kažką veltui gaudamas, pradeda degraduoti – nedirbti, skandintis alkoholyje, tuomet bet kokia materialinė parama pasidaro problemiška. Tada reikia mąstyti, kaip padėti žmogui keistis.

Gavėnios metu mes esame skatinami gerai melstis. Galima ilgai melstis visiškai be naudos. Viešpats kažkodėl mus mokė melstis „savo kambarėlyje“. Ką tai reiškia? Malda yra Dievo ieškojimas. Malda yra ne tik kalbėjimas Dievui, bet dar labiau klausymasis, ką Dievas nori mums pasakyti. Todėl maldai reikalinga tyla. Tyla be televizoriaus, be interneto, be radijo, be viso to, kas mus verčia maitintis sensacijomis: kas ką užmušė, užsimušė ar kokia televizijos žvaigždė trečią kartą ištekėjo. Malda – tai Dievo ieškojimas. Todėl Gavėnios metu labai svarbu padaryti pažangą šioje maldos srityje.

Jėzus, kalbėdamas apie gerus darbus, pasninką ir maldą, pabrėžė gerą intenciją, tiesumą – viską daryti ne dėl žmonių akių, bet dėl Dievo. Jeigu melsdamiesi norėtume pasirodyti, kokie mes esame šaunūs katalikai, tuo prarastume maldos nuopelnus. Jei darydami gera, trimituotume: žiūrėkite, koks aš esu geraširdis, tuomet iš mūsų gero darbo lieka tik pelenai. Jėzus atkreipia mūsų dėmesį į labai svarbų dalyką, kad bet ką darydami nepasiduotume gundymui susireikšminti ir ieškoti aplodismentų. Krikščionis nėra artistas scenoje, kuris gali mėgautis minios keliamomis ovacijomis. Tikintis į Kristų žmogus nuolat svarsto ne tai, ką žmonės apie jį pasakys, bet ko bus verti jo žodžiai, maldos ar geri darbai Dievo akyse.

Popiežius Benediktas XVI šiomis dienomis žengė vieną žingsnį, kuris tiesiog supurtė pasaulį. Turėdamas absoliučią valdžią Bažnyčioje, kuriai priklauso milijardas tikinčiųjų, vasario 11 d. kardinolams pasakė, kad jis nutarė pasitraukti, nes jo jėgos neleidžia tinkamai atlikti pareigų. Daug šimtų metų nė vienas prieš jį popiežius nesiryžo šitai padaryti. Kiek čia reikėjo nusižeminimo ir tvirtumo! Popiežius paaiškino, kad maldoje ilgai svarstė, kokį turėtų padaryti tinkamiausią sprendimą. Vadinasi, su Viešpačiu aptarė svarbų klausimą ir laukė, ką Dievo Dvasia pasakys. Išgirdęs atsakymą, popiežius nesuabejojo žengti reikiamą žingsnį, visiškai nekreipdamas dėmesio, ką apie tai pasakys pasaulio vaikai.

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“, – šie pelenų barstymo apeigoje tariami žodžiai tebūnie mūsų Gavėnios kelias, kuriuo eisime pasitikti Velykų. Pasitikti prisikėlusiojo Kristaus.

Arkivyskupas S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą. Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Šiandien mes prisimename ne tik tuos tolimų kraštų misionierius, bet ir žadiname širdyje norą būti misionieriais savo aplinkoje.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

Iš Misijų sekmadienio homilijos šeimoms

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune