Vakaras jaunimui arkivyskupijos Jaunimo centre apie tremties patirtis (2013 10 23)
Paskelbta: 2013-10-25 14:05:40

Fotografijos Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro

Spalio 23 d. Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre įvyko pirmasis trečiadienio vakarų ciklo „Vakaras su...“ susitikimas. „Vakaras su...“ – tai vakarai jaunimui, idant jaunas žmogus galėtų pamatyti, sutikti ir pažinti žmones kūrėjus, žmones, kurie tarnauja, kurie nebijo plaukti prieš srovę, būti kitokie. Šių vakarų tikslas – kad per santykį su tautos kūrėjais ir kultūros, tikėjimo puoselėtojais jauni žmonės pažintų, kas yra jų širdyse, pažintų Dievą ir atpažintų kelius, kuriais eidami būtų laimingi.

Šis pirmasis vakaras buvo surengtas viešnia  su Ona Petkevičiene, kuri sukaupusi didelę gyvenimo patirtį labai jaunatviškai dalijosi apie savo patirtį tremtyje, pasakojo apie savo gyvenimą ir visus patirtus sunkumus bei tėvynės ilgesį.

Ponia Ona – jauniausia 11 vaikų šeimos dukra, 1949 m. liepos mėnesį, būdama 17 metų, kartu su visa šeima ištremiama į Sibirą. „Naktį atėjo „stribai“ ir per porą valandų liepė susidėti reikalingiausius daiktus...“ - prisimena vakaro viešnia. Tremtyje Oną atskiria nuo šeimos ir išveža dirbti kolūkio darbus už maždaug 200 km. „Vieni apie kitus nieko nežinojom“, – sako Ona. Kai pabėgusi grįžo pas šeimą, jiegyveno barake-bunkeryje, kad būtų šilčiau per naktį kūrendavo statinę, ant jos ir valgyti gamindavo. Ona prisimena, kad per tą laiką, nors kartu gyveno šešios šeimos, mamos nė karto nebuvo susipykusios.  Ten, tremtyje, Ona sutiko ir savo vyrą Vladą, kuris buvo ištremtas, nes buvo partizanas. Jie susipažino, kai jis po įkalinimo atvyko ieškoti savo šeimos, kuri gyveno tame pačiame barake su Ona. Kartu jie pragyveno 53 metus.

Ona pasakojo, kad kol kunigų tremtyje nebuvo, žmonės, norėdami gyventi kartu ir kurti šeimas, tiesiog suklaupdavo prieš motinas, jos palaimindavo, jaunieji pabučiuodavo kryžių ir taip jie tapdavo šeima. Vėliau, kai kunigai pradėjo atvažinėti, priimdavo Santuokos sakramentą.

1960 metais, kai Onos vyrui Vladui ir Onai buvo leista grįžti į Lietuvą, ji prisimena, kaip skubėjo, kaip buvo išsiilgę tėvynės. Ji sakėsi nesuprantanti, kaip tėvynę galima palikti savo noru.

Ona džiaugėsi, kad užaugino tris vaikus, sulaukė šešių anūkų, kuriuos pati augino ir džiaugėsi, kad nei vienam iš jų nereikėjo lankyti darželio. Taip pat Ona pasidžiaugė, kad gimus kiekvienam anūkui atjaunėdavo penkeriais metais.

Vakaro metu jaunimas dainavo partizanų dainas, pabaigoje meldėmės už visus mirusius partizanus ir kovotojus už šalies laisvę. Šiame aprašyme galime pasidalyti tik maža dalimi to gyvenimo, apie kurį kalbėjo ponia Ona, tačiau jos patirtis iš tiesų palietė kiekvieną, privertė permąstyti tai, ką dabar turime mes ir kaip anuomet mūsų proseneliai, seneliai neprarado tikėjimo, tačiau jį puoselėjo. Po pasidalijimo, kaip visada, jaunimas buvo pakviestas pasivaišinti arbata bei sausainiais.

Ganytojo žodis

Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą. Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Šiandien mes prisimename ne tik tuos tolimų kraštų misionierius, bet ir žadiname širdyje norą būti misionieriais savo aplinkoje.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

Iš Misijų sekmadienio homilijos šeimoms

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune