Arkivyskupijos Šeimos centre – AA draugijos pradininkų Kaune susirinkimas (ir pokalbis su AA nare) (2014 01 21)
Paskelbta: 2014-01-23 20:30:46

Sausio 21 d. arkivyskupijos Šeimos centre susirinko AA draugijos Kauno mieste pradininkai ir nariai. Dalyvavo tikri „mohikanai“ – negeriantys penkiolika, dvidešimt ir daugiau metų. Pirmiausia vyko uždaras AA susirinkimas, kurio metu visi prisiminė AA įsikūrimo pradžią Kauno mieste, vyrus ir moteris, nebijojusius žengti pirmuosius žingsnius kuriant naujas grupes ir skleidžiant AA idėjas. Po bendros maldos susirinkusieji vaišinosi tortu ir dalijosi savo patirtimi bei šiandienos džiaugsmais ir rūpesčiais. Buvo pagerbta pirmoji AA grupės įkūrėja Irena, švenčianti net 23-iuosius blaivybės metus.

Kauno arkivyskupijos Šeimos centre kiekvieną antradienį 18 val. renkasi Al-Anon (Alkoholikų artimųjų) bei SAV (Suaugusių alkoholikų vaikų) grupės. Informacija tel. (37) 20 75 98. Plačiau interneto svetainėje www.al-anon.lt

Šiuo metu Kaune renkasi 12 AA grupių. Plačiau apie Kauno AA draugiją sužinosite interneto svetainėje www.aa-kaunoregionas.lt Informacija apie susirinkimų vietą ir laiką Kauno mieste tel. 8 640 477 55.

Žemiau skaitykite KAŠC vadovės Jūratės Lenkuvienės pokalbį su AA nare.

 

Kaip įsikūrė pirmoji AA grupė Kaune, kas padėjo veiklos pradžioje, kokie iškilo sunkumai, kuo galima pasidžiaugti šiandien, kalbamės su Irena - daugelio AA narių vadinama Mama.

Papasakokite koks buvo jūsų pačios kelias į blaivybę. Kada supratote, kad alkoholizmas yra liga? Kaip ši liga progresavo ir kas padėjo sveikti?
Baisioji alkoholizmo liga. Gėriau aš tikrai ilgą moteriai laikotarpį. Dvidešimt metų išgėrinėjau įvairiuose vakarėliuose ir kompanijose, po to dešimt metų gerdavau kasdien: 0,5 litro degtinės buvo mano „gyvybės eleksyras“ – taip aš vadinau šį nuodą. Po to atėjo tikras „dugnas“ – kai gerti blogai, bet ir negerti negali. Prasidėjo sveikatos problemos, pagaliau viso gyvenimo – šeiminio, profesinio, dvasinio – žlugimas. Pasijutau bejėgė, nieko negalinti pakeisti ar sutvarkyti. Išeities nemačiau. Tais gydymo būdais, kurie buvo praktikuojami Kaune, netikėjau. Nors vieną kartą mėginau, bet nesėkmingai. Vis dažniau ateidavo mintis apie savižudybę. Tuo metu tai man atrodė vienintelė išeitis iš uždaro rato, kuriame sukausi. Atėjo įsimintini 1991m. sausio mėnesio įvykiai. Tai buvo labai prasmingas metas visai Lietuvai. Ėmiau mąstyti apie tai, kaip man tokiai pradėti šį naują laikmetį. Mąstymas mane atvesdavo tik prie vieno: nusižudyti. Sugalvojau planą, daug kartų permąsčiau, sutikslinau, kad būtų realiai įvykdomas. Buvo sausio 20-oji, sekmadienis, eilinė bemiegė naktis. Staiga apstulbau nuo labai ryškiai sąmonėje įsirėžusių – tarsi kažkieno man tariamų – žodžių: „Yra Dievas! Prašyk jo pagalbos – jis padės“! Ryte jaučiausi blogai, bet tie žodžiai giliai užsifiksavo atmintyje, reikalavo atsako. Per tuos ilgus baisius gėrimo metus tikėjimas buvo išblėsęs. Tik tada, kai reikėdavo pinigų pagirioms, kildavo poreikis prašyti Dievo pagalbos. Namuose tebuvo vienas nedidelis kryželis. Atsiklaupiau ir pradėjau melstis. Šnekėjausi su Dievu savais žodžiais, prašiau to, kas plaukė iš širdies, iš tų ilgus metus trukusių kančių, gėdos ir nevilties. Taip meldžiausi kasdien ištisus tris mėnesius. Maldą keisdavo pyktis, priekaištai visam pasauliui, dantų griežimas iki skausmo. Atrodė – jau nebeišlaikysiu, tačiau kritiškiausią minutę ateidavo palengvėjimas. Sukausi tame rate, bet negėriau. Supratau, kad mane aplankė Dievo malonė: man jau neleidžiama palūžti, paimti stikliuką. Supratau, kad yra kitaip, nei buvo anksčiau – juk ne kartą bandžiau negerti pati, bet visada nesėkmingai. Skausmo ir kančios padiktuota MALDA ir NUOŠIRDUS PRAŠYMAS atnešė man sėkmę.

Iš kur sužinojote apie AA draugiją? Kaip ir kada įsikūrė pirmoji AA grupė Kaune? Kas ją palaikė, rėmė?
Mano blaivybei buvo trys mėnesiai. Man palengvėjo, bet vienišumas ir baimė vis stipriau gniaužė į savo gniaužtus. Gyvenau užsidariusi savo kalėjime, niekur neidavau. Visą laiką būdavau namuose, net į parduotuvę eidavo dukra.

Laikraštyje „Kauno laikas“ radau pranešimą, kad atvažiuoja Vilniaus AA draugijos nariai su svečiais iš JAV – lietuviais, taip pat AA nariais. Aš, šiaip taip nugalėjusi žmonių ir aplinkos baimę, nuėjau. Svečių buvo daugiau negu klausytojų. Klausiausi ir nieko nesupratau. Buvau per daug pikta, vieniša, įtūžusi, visai be fizinių ir dvasinių jėgų. Po susirinkimo kalbėjausi su Vilniaus AA grupės įkūrėju Romu, kuris pasiūlė įkurti grupę Kaune. Deja, nei jėgų, nei supratimo apie AA draugiją neturėjau. Svečiai išvažiavo palikę Vilniaus grupės adresą ir keletą brošiūrėlių. Viena nuvažiuoti į Vilnių nepajėgiau, o palydėti nebuvo kam. Ir vėl aš – viena, nusivylusi, bejėgė, be galo nelaiminga. Gyvenau toliau. Reikėjo pradėti dirbti. Nuėjau į mažai apmokamą, bet ramų nuo „blatnumų“ darbą. Žmonių vengdavau. Kalbėdavau tik su Dievu, savuoju kryželiu, prašiau pagalbos ir atleidimo. Ėjo devintas mano blaivybės mėnuo. Ir vėl radau skelbimą laikraštyje: atvažiuoja vilniečiai, kad padėtų Kaune įsteigti AA grupę. Susidomėjusių žmonių šį kartą atėjo daugiau. Po atviro susirinkimo likome tik mes – turintys alkoholizmo problemą. Prašiau Dievo, kad liktų bent viena moteris. Liko viena moteris alkoholikė ir viena alkoholiko žmona. Tai jos – geranoriškos moters ir geros organizatorės – dėka buvome surašyti ir suorganizuoti. Taip gimė pirmoji AA grupė Kaune, o PIRMASIS SUSIRINKIMS įvyko 1991m. spalio 15d. Jame,kartu su vilniečiais dalyvavo 17 žmonių. Kas vyko manyje po pirmųjų susirinkimų? Per naktį perskaičiau knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Tarsi atsivėrė akys, pajutau begalinį palengvėjimą, kad esu ne viena. Nesu bloga ar kitokia nei visi žmonės. Sergu alkoholizmo liga: tai ne mano kaltė, o tik tokia likimo „dovana“.

Neturėjome patalpų, todėl rinkomės pas tą pačią moterį, kuri mums padėjo susiorganizuoti. Mus dažnai aplankydavo vilniečiai, kurie padėdavo vesti susirinkimus. Susirinkimai vykdavo 2 kartus per savaitę, dalyvaudavo 6–7 žmonės. Turėjome tik vieną knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Knyga „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“ buvo nukopijuota atskiruose lapuose. Susirinkimuose dažniausiai skaitydavome knygą ir kalbėdavome apie žingsnius, tačiau tai vyko be jokios sistemos. Daugelis susirinkimų praeidavo kalbant tik apie tai, ką ir kiek mes gėrėme. Vis dėlto jau buvome ne vieni, kartu galėjome spręsti savo problemas: „kaip negerti pirmos taurelės? kaip atsisakyti senų draugų? kaip nepykti?“ ir t. t. Po kelių mėnesių gavome vietą susirinkimams Narkologiniame dispanseryje (Partizanų g. 5). Rinkdavomės vestibiulyje. Ten būdavo labai šalta, bet vis tiek vesdavome susirinkimus. Personalas įsitikino, kad renkamės ne „anonimiškai išgerti“ – taigi netrukus mums leido įsikurti gydytojų kabinete III aukšte. Čia išsirinkome ir grupės pavadinimą – „AVE VITA“ Tačiau viena bėda – grupė neaugo. Narkologinio dispanserio ligoniai ateidavo išgerti kavos, arbatos, praleisti laiką, o po gydymo dingdavo. Supratome, kad dispanseris yra miesto geriančiųjų ir norinčių mesti gerti „baubas“. Visus gąsdindavo mintis: „O, jei kas pamatys, kad čia lankausi?“ Daugelį tai sulaikydavo nuo grupės lankymo. Grupė pradėjo merdėti: į susirinkimus atėjus vasarai susirinkdavo tik 2–3 žmonės. Aš be galo bijojau likti viena.

Tačiau artėjant rudeniui sugrįžo tie, kurie buvo „užgėrę“, atėjo naujų narių. Grupė išaugo iki 10 narių. 1994 m. gavome pasiūlymą rinktis organizacijos Caritas Šeimos centre, Panerių gatvėje. Esame be galo dėkingi tuometinei Lietuvos šeimos centro direktorei Nijolei Liobikienei už nuolatinį rūpestį ir palaikymą. Nuo tos laimingos dienos mūsų oficialus adresas nebegąsdindavo, grupė pradėjo sparčiai augti. Ten gyvavome apie metus laiko. 1995 m. Šeimos centras išsikraustė į kitas patalpas (Vilniaus g. 29 – J. Lenkuvienės past.) ir mus „pasiėmė“ drauge. Pajutome didelį dvasinį pakilimą ir vienybę. Grupė sužydėjo ir sparčiai didėjo: per metus ji išaugo iki 50 žmonių. Netilpome į vieną salę. Pradėjome skirstytis į kelis kambarius pagal programos žingsnius: naujokams – I-asis žingsnis, kitiems – einamasis arba pasirinktas žingsnis. Rinkdavomės 3 kartus per savaitę. Teko galvoti apie naujos grupės kūrimą. Tai buvo sunki ir skausminga operacija. Daug įvairių jausmų, kritikos ir apkalbų kilo, bet vis dėlto tai įvyko. Palaipsniui susikūrė grupės „Užtvanka“, „Klevas“, „Prisikėlimas“ ir t.t. Atėjo laikas, kai Kauno arkivyskupijos Šeimos centras kėlėsi į naujas patalpas (Aukštaičių g. 10 – J. L. past.). Nebebuvo galimybės rinktis AA grupei, tačiau aš pradėjau dirbti alkoholizmo problemų konsultante. Taip pat pabandžiau sukurti nedidelę grupelę 4-ajam žingsniui (Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą – J. L. past. ) nagrinėti. Vėliau Kauno arkivyskupijos Šeimos centro direktorės Vijoletos Valantiejutės pastangomis Aukštaičių g. patalpose buvo suremontuotas pusrūsis ir vienas kambarys skirtas AA grupei.

Kokių sunkumų, krizių išgyvenote? Kaip pavyko nepalūžti? Kas paskatino tarnauti kitiems?
Mano gyvenime buvo labai daug svajonių ir iliuzijų. Joms neišsipildžius jausdavausi nelaiminga, visų apleista. Net ir blaivybėje ne kartą išgyvenau dvasinę tuštumą, apleistumą, svetimumą būnant tarp žmonių. Tada matydavau visų trūkumus, netikrumus, vaidybą, išgyvendavau meilės stoką. Atrodo eičiau pėsčia, nevalgius, negėrus, kiek tik leistų mano jėgos ten, kur viešpatauja gėris ir ramybė. Norėdavau pabėgti nuo savęs, savo jausmų chaoso. Pagalvodavau, kad tik mirtis gali išpildyti tą mano ramybės siekį. Bet tikėjimas savo nemirtinga siela atimdavo ir šią išeitį. Apimdavo baimė ko nors imtis, kad netektų dar labiau nusivilti ir tai nenuvestų manęs į bedugnę, kuri vadinasi „gėrimas“. Labai artimi mano sielai tapo AA knygos „Įsitikinome“ žodžiai: „Aš labai pavargau keliaudamas po svajones, tačiau mano „aš“ vis priverčia mane sugrįžti į jas. Man yra tik vienas kelias išeiti iš svajonių: tai Dievas. Jis yra vienintelė tikrovė ir visa turi prasidėti nuo Jo“. Sunkiais laikotarpiais kreipdavausi į Dievą: „Viešpatie, kodėl manęs negirdi, apleidai mane, o mano uždarytos durys neatsidaro“? Po daug juodų blogų dienų ir naktų tarsi išgirdau atsakymą savo viduje: „Nieko neatsitiko su tavimi, viskas yra gerai. Tu nugalėjai butelį, blogį, save, mirtį ir daryk viską, ką gali, ką pajėgi. Nesikrimsk, tu negrįši į blogį. Tai tik kelias per išmėginimus, išbandymus į aukštesnę dvasinę būseną. Tu būsi nugalėtoja.“ Tada apėmė neišpasakytas dėkingumo jausmas, išsiveržęs šia malda:
„Brangusis, Dieve, ačiū Tau!
Tavosios šventos rankos palytėta
Aš vėl galiu gyventi ir mylėti!
Kas mane paskatino būti lydere ir tarnauti be jokios materialinės naudos ir padėkos? Dievas mane pasirinko, aš juo patikėjau. Tarnavau su malonumu, pamažu atsirado pasitikėjimas ir drąsa. Pradėjau kalbėti apie savo nuopuolį ir pakilimą, dalytis savo patirtimi ir liudyti savo pačios gyvenimu. Kaip teigia AA tradicijos: pavyzdžiu, o ne įtikinėjimu.

Daug metų buvote Kauno arkivyskupijos Šeimos centro savanorė, dirbote alkoholizmo problemų konsultante, padėjote alkoholikams suprasti savo ligos mechanizmą, o jų artimiesiems suteikdavote viltį ir paguodą. Kaip susergama alkoholizmu, kokie yra moterų alkoholizmo ypatumai ir kokių principų reikia laikytis, kad einant blaivybės keliu alkoholikas nepatirtų atkryčių (t. y. vėl nepradėtų gerti)?

Alkoholizmo „trejybė“ yra Alkoholis + Polinkis + Vartojimas. Esant šiems faktoriams susergama alkoholizmo liga. Paveldima ne pati liga, o polinkis į priklausomybę. Alkoholio pramonės reklamos įkala mums į galvą, kad gerti yra nepavojinga, priešingai: – tai pakelia nuotaiką, skatina bendravimą, leidžia atsipalaiduoti. Alkoholis – pats universaliausias žmogaus organizmo nuodas. Veikdamas lėtai ir klastingai jis sužaloja visus organus, paverčia žmogų dvasios ir kūno invalidu. Moterys, priklausomos nuo alkoholio, vadinamos nematomomis alkoholikėmis. Joms alkoholizmas išsivysto daug greičiau. Moterų fizinė struktūra yra gležnesnė: mažesni organai, organizmas sulaiko mažiau vandens, kuris atskiedžia alkoholį, skrandyje yra mažiau fermentų, kurie jį detoksikuotų. Moterys taip gėdijasi savo priklausomybės, kad neieško pagalbos, kol tampa rimtomis ligonėmis. Patekus į gydymo įstaigą dažnai organizmas tik „išplaunamas“, išrašomi raminamieji vaistai ar antidepresantai. Kreiptis į AA paprastai gėda, baisu, neleidžia savigarba. Juk manoma, kad alkoholizmas – tai valios trūkumas: pakanka „susiimti“ ir problemos nebeliks. Geriantis vyras šeimoje neretai toleruojamas, o kai geria moteris, viskas griūva. Dažniausiai vyrai palieka savo geriančias žmonas. Išeitis viena: nugalėti gėdą, baimę, prašyti pagalbos (geriausia tą patį patyrusių žmonių) ir kartu mokytis gyventi naują gyvenimą.

Alkoholizmas yra nepagydoma, mirtina ir progresuojanti liga. Ją galima tik sustabdyti, bet ne išgydyti. Ne visiems pavyksta išvengti atkryčių. Aš manau, kad būtina laikytis šių devynių principų: 1. Sąžiningumas 2 Nuolankumas 3. Meilė 4. Tobula moralė 5. Dorovė 6. Užuojauta 7. Tikėjimas 8. Dvasingumas 9. Išmintis.

2011 m. dalyvavote Kauno AA draugijos 20-mečio jubiliejuje, į kurį susirinko per 500 blaivių alkoholikų ir jų artimųjų. Kokie kilo jausmai, mintys matant tokią „gausią pjūtį“. Ką šiandien norėtumėte palinkėti savo likimo draugams?

Kauno AA draugijos 20-mečio paminėjimas (vykęs „Girstučio“ salėje – J. L.) buvo didelė šventė ne tik man, bet visiems susirinkusiems. Pasveikinti atvyko kitų miestų AA grupių nariai, svečiai iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos. Viskas vyko kaip pasakoje: labai daug sveikinimų, linkėjimų ir džiaugsmo. Man teko kalbėti pirmai. Per 20 metų tiek visko buvo – ir gero, ir blogo – trūko laiko viską išpasakoti.

Esu dėkinga Vilniaus grupės „Aušra“ nariams, kurie padėjo mums susiburti Kaune. Tai buvo mano vaistai ir išsigelbėjimas, naujo gyvenimo galimybė. Pradėjau mokytis kaip mokykloje – tik niekas nerašė pažymių. Pats gyvenimas parodydavo klaidas ir suteikdavo pamokas, kartais labai skaudžias. Viskuo patikėjau, kas buvo parašyta knygose „Anoniminiai alkoholikai“ bei „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“. Labai rimtai gilinausi į programą. Viską taikiau sau, viską priėmiau. Nieko nenorėjau keisti ar perdaryti. Tapau šios idėjos „fane“. Stengiausi vykdyti AA idėjos puoselėtojos pareigas, tapau žmonių, kurie buvo su manimi, globėja ir palaikytoja – tiesiog motina. Jie atsilygindavo tuo pačiu. Tai mane pakėlė ir sutvirtino – aš ryškiai pamačiau išsigelbėjimo kelią. Ir šiandien motinos vardas lydi mane. Šiuo vardu aš didžiuojuosi ir džiaugiuosi.

Nesakau, kad buvo lengva ir paprasta. Buvo klaidų ir nesusipratimų, ašarų ir abejonių. Tik nebuvo užgėrimų ar nusivylimo. Ėjau pirmyn pati, padėjau eiti kitiems, kurie buvo šalia. Padėjau žodžiu ir pamokymu, bet daugiausia – savo pavyzdžiu.

Esu labai dėkinga Dievui už man suteiktą malonę gyventi pilnavertį gyvenimą. Dėkinga anoniminiams alkoholikams visoje Lietuvoje, nes jie visi yra mano globėjai ir mokytojai.
 

Ačiū už pokalbį.

 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune