Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ homilija: „Mūsų džiaugsmo šaltinis – Dievo gailestingumas“
Paskelbta: 2014-04-29 18:12:25

Pati svarbiausia žinia, kurią siunčia prisikėlęs Kristus, – Dievas mus myli ir juo galime visiškai pasitikėti. Einant per gyvenimą su Jėzumi, galima jaustis visiškai saugiai, kad ir kas atsitiktų ir kokios sunkenybės būtų mus užgriuvusios. Šiuo atžvilgiu mes, tikintieji Kristaus prisikėlimu ir bandantieji, kad ir netobulai, sekti paskui Jį, esame patys laimingiausi žmonės, kurių veidai privalo švytėti džiaugsmu.

Apaštalas Jonas yra palikęs aprašymą džiaugsmingo susitikimo su Prisikėlusiuoju ant Tiberiados ežero kranto, toje vietoje, kur dabar stovi Petro Primato bažnyčia.

Jau buvo praėjusios kelios dienos po nukryžiavimo, jau sklido kalbos apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymus moterims. Tragiški įvykiai buvo giliai sužeidę mokinių širdis. Slėgė nelemtas bailumas ir mylimo Mokytojo apleidimas jo kančios akivaizdoje. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, reikia gyventi ir valgyti, todėl matome septynis mokinius, esančius vienoje vietoje. Petras pakviečia draugus į naktinę žvejonę. Mokiniai išplaukia, bet žvejonė nepasisekė – brėško rytas, o tinklai buvo tušti. Per ryto miglą jie pamatė vyriškį ant kranto, bet jo neatpažino. Pakeleivis prašė valgyti, bet mokiniai atsakė, kad nieko nesugavo. Tada nepažįstamasis paragino dar kartą užmesti tinklą. Ir šįkart žvejonę lydėjo sėkmė – tinklas buvo pilnas žuvų.

Pirmasis Mokytoją atpažino „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“. Tai Jonas, kuris vienintelis iš apaštalų stovėjo po Jėzaus kryžiumi. Išlipę į krantą jie pamatė žėrinčias žarijas ir ant jų padėtą žuvį. Visi atpažino, kad tai jų Mokytojas, bet nė vienas nedrįso kalbėti. Taip tylomis jie suvalgė žuvį ir duoną.

Tuomet tylą nutraukė Jėzus. Jis kreipėsi į Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ (Jn 21, 15). Petras, daug negalvodamas, patvirtino, kad myli savo Mokytoją, bet Jėzus klausimą kartojo dar kartą. Petras nuliūdo, pajutęs, kad Mokytojas nebetiki jo atsakymais, bet jis vis tiek tvirtino, ką jautė jo širdis. Tuomet ant Tiberiados ežero kranto Jėzus pavedė Petrui savo kaimenę – Bažnyčią: „Sek paskui mane!“, „Ganyk mano avis!“

Labai iškalbinga detalė, kad Jėzus vadovauti tikinčiųjų bendruomenei pasirinko ne Joną, kuris nesusvyravo, neišsigynė ir nepabėgo, bet Petrą, kuris bijojo kančios, draudė Jėzui eiti į Jeruzalę mirti ant kryžiaus, o paskui, kaip paskutinis bailys, išsigynė savo Mokytojo.

Šiame Jėzaus elgesyje įžvelgiame begalinį Dievo gailestingumą, apie kurį kadaise kalbėjo pranašas Izaijas ir kuris ryškiausiai suspindėjo Jėzaus asmenyje: „Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio (Mt 12, 20).

Ne mažiau iškalbingi yra ir kiti Jėzaus pasirodymai po prisikėlimo. Keista, kad Evangelijoje nerandame aprašyto Jėzaus pasirodymo motinai Marijai, nors pamaldūs Šv. Rašto aiškintojai bando interpretuoti, kad Jėzus turėjo pasirodyti jai pirmai. Jeigu taip būtų nutikę, Marija, be jokios abejonės, būtų papasakojusi Jėzaus mokiniams, ir šis faktas nebūtų užmirštas. Tuo metu evangelistas liudija, kaip Jėzus pirmą kartą pasirodė Marijai Magdalietei, nusidėjėlei, kuri ankstų rytą skubėjo prie Jėzaus kapo.

Po prisikėlimo Jėzus, tarsi višta viščiukus, renka pačius silpniausius, trapiausius savo mokinius. Tai didelė pamoka mums, kad nebijotume savo silpnumo, nebijotume net tuomet, jei praeityje būtų buvę labai daug nuodėmių. Juk Jėzus dėl to atėjo į žemę, dėl to mirė ant kryžiaus, kad pakeltų kiekvieną suklupusį, bet trokštantį būti išgelbėtam.

Koks iškalbingas Jėzaus pasirodymas mokiniui Tomui, kuris abejojo Jėzaus prisikėlimu. Jėzus ne tik pasirodo Tomui, bet leidžia paliesti savo žaizdas ir įsitikinti, kad tai ne koks vaiduoklis, bet tikras Mokytojas, kuris prieš kelias dienas kabėjo ant kryžiaus.

Dažnai žmonės, prisimindami gausias savo gyvenimo klaidas bei nuodėmes, nerimsta, kankinasi ir vis kelia klausimą, ar jų nuodėmės yra atleistos. Toks elgesys Dievą gali tik įžeisti. Dievas yra mūsų protu nesuvokiama meilė ir gailestingumas. Net jei mūsų gyvenime būtų buvę pačių didžiausių nuodėmių, šios nuodėmės, jei mes jas apgailėjome, yra negrįžtamai sunaikintos. Tai didelė paguoda mums. Jėzus Kristus mūsų skolų raštą prikalė prie kryžiaus medžio.

Buvusias savo nuodėmes galime kartais prisiminti, bet tik tam, kad būtume nuolankūs ir nemanytume, kad tai, ką gero esame pasiekę, yra mūsų nuopelnas. Iš tikrųjų tai Dievo gailestingumo malonė. O jei šiuo metu jaučiamės esą gerame kelyje, tai turime ne didžiuotis, bet dėkoti Dievui, kad jis mums yra toks maloningas.

Knygoje „Apaštalų darbai“ pasakojama apie didelę Jėzaus gailestingumo malonę, kuri per apaštalų Petro ir Jono rankas buvo suteikta vienam visą gyvenimą buvusiam luošam žmogui, – jis staiga pasveiko. Po šio stebuklo Petras ir Jonas buvo apkaltinti ir suimti. Ta proga Petras pasakė ne tik žydams, bet ir visiems žmonėms labai įsimintinus žodžius: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. <...>Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12).

Šį kertinį akmenį mes pažinome Jėzaus Asmenyje, priėmėme Jį ir padėjome į savo gyvenimo pamatą. Dėl to mes niekuomet negalime būti nusiminę, nes mus lydi Jėzaus gailestingoji meilė. Dėl to Velykose spinduliuojame džiaugsmu ir giedame: „Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius“ (Ps 117, 1).

Dievo gailestingumas yra ne tik mūsų džiaugsmas bei viltis, bet ir įpareigojimas būti meilės ir gailestingumo skelbėjais ir liudytojais. Mes negalime elgtis, kaip tas beširdis Kristaus palyginimo (Mt 18) skolininkas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, o jis smaugė ir įmetė į kalėjimą jam visai mažai skolingą žmogų. Valdovas, sužinojęs apie tokį beširdišką savo tarno elgesį, tarė: „‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą“ (Mt 18, 32–34). Esame patyrę didelį Dievo gailestingumą, nes jis už mūsų kaltes mirė ant kryžiaus, todėl turime saugotis bet kokio beširdiškumo, neatlaidumo ir kaltinimų.

 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune