Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Šiluvoje meldžiantis už politikus, švietimo, kultūros ir mokslo darbuotojus, žiniasklaidininkus, verslininkus ir žemdirbius (2014 09 13)
Paskelbta: 2014-09-13 22:30:35

Atsakomybė už Lietuvą

Homilija pasakyta vakaro šv. Mišiose

Šiandien Šiluvoje meldžiamės už Lietuvai labai svarbius žmones, ypač už aktyviai dalyvaujančius šalies politiniame gyvenime, nes šių žmonių sprendimai ir veikla daug ką lemia Lietuvos gyvenime. Šventajame Rašte taip pat sutinkame šių žmonių. Vieni iš jų pozityviai tarnavo savo tautai, kiti nepaisė nei Dievo, nei sąžinės. Mozė, paklusdamas Dievo balsui, vedė tautą į laisvę ir kreipė tautiečius nuo stabų prie tikėjimo į vieną Dievą. Karalius Saliamonas pasižymėjo išmintimi ir pastatė Dievui gražią šventovę, kurioje buvo saugojamos Dekalogo akmeninės plokštės. Evangelijoje pasakojama, kaip Šventoji Šeima bėgo nuo karaliaus Erodo, norėjusio nužudyti jų kūdikį. Jis nepaisė Dekalogo ir pasižymėjo dideliu žiaurumu. Romos vietininkas Poncijus Pilotas buvo pagonis, nuteisė Jėzų. Jis matė Jėzaus nekaltumą, bet, būdamas bailys, neatsilaikė minios spaudimui ir pasmerkė visiškai nekaltą Galilėjos Mokytoją gėdingai mirčiai ant kryžiaus. Politiniame gyvenime dalyvaujantys žmonės patiria daug gundymų valdžia, pinigais bei garbe ir daugelis pralaimi, tuo atnešdami daug blogio bei sumaišties savo tautiečiams.

Tačiau politika nėra nešvarus dalykas, kaip kartais pasakoma; ji yra valdymo ir žmonėms tarnavimo menas. Geri politikai turi remtis ne tik Konstitucija ir šalies įstatymais, bet ir prigimtiniu įstatymu, sąžine ir Dekalogu, kurio svarbiausias įsakymas – mylėti Dievą ir žmogų. Mylėti žmogų – tai rūpintis, kad jam būtų gera. Mylėti Dievą – tai klausyti sąžinės balso ir pačią sąžinę formuoti pagal Dekalogą. Tačiau neretai į politinį gyvenimą patenka tik savo interesų siekiantys žmonės. Šių žmonių tamsus šešėlis krenta ant pačių doriausių politikų, kuriuos, iš tikrųjų, reikia gerbti ir mylėti.

Politikų uždavinys – rūpintis savo valstybės gerove, ginti žmonių laisvę, teises ir sudaryti sąlygas klestėti medžiaginei bei dvasinei gerovei. Politikai pašaukti rūpintis visų žmonių gerove, ypač tų, kurie yra silpniausi ir pažeidžiamiausi. Rūpintis žmonių gerove visiškai nereiškia visus aprūpinti gerais darbais, gerais atlyginimais ir geromis pensijomis. Valstybė nėra vaikų darželis, o politikas nėra darželio vedėja ar auklėtoja, kuri pasirūpina viskuo, kas vaikui yra reikalinga. Jeigu politikai panašiai elgtųsi, jie labai blogai pasitarnautų visuomenei. Panašiai nutiko su neatsakingai teikiamomis pašalpomis, kurios daugelį tik paskatino nedirbti ir gyventi kitų sąskaita. Žmonės patys turi rūpintis įsigyti profesiją, turi mylėti darbą ir gyventi iš savo rankų ir proto darbo. Politikai turi tik sudaryti, kiek įmanoma, geresnes sąlygas mokymuisi, profesiniam pasiruošimui, darbui ir verslui.

Lietuvoje daug pažeriama kaltinimų politikams, tačiau juos kaltinant nereikia užmiršti ir savo kaltės, nes dažnai neatsakingai dalyvaujama valstybės gyvenime. Kai žmonės tik neigiamai vertina Seime, Vyriausybėje ar savivaldybėse dirbančius politikus, jie tuo pačiu neigiamą pažymį rašo ir sau. Kiek kartų mes, vyskupai, primindavome, kad rinkimuose nevalia vadovautis tokiais kriterijais, kaip antai: geras sportininkas, geras artistas, gražus vyras, simpatiška moteris. Reikia žvelgti, ką siekiantis užimti atsakingą politinį postą jau yra nuveikęs Lietuvos žmonių labui. Ar gražios yra tik jo kalbos, ar jo padaryti darbai taip pat yra gražūs.

Šiandien Lietuvos žmones neramina ne tik grėsmė iš nedraugiškų kaimynų pusės. Gal dar daugiau neramina klausimas: ar mūsų politikai apgins gyvybę ir šeimą? Mums, kaip mažai valstybei, tai gyvybinis klausimas. Ar galime būti ramūs, kai politikai pasiduoda alkoholio verslo lobistams ir stumia Lietuvą į moralinę degradaciją? Ar galime būti ramūs, kai bandoma įteisinti medikamentinį abortą, negimusios gyvybės žudymą ir net eutanaziją? Ar galime nesijaudinti, kai šeimos statusą norima suteikti be atsakomybės, be įsipareigojimo gyvenantiems, net ir tos pačios lyties asmenims? Šiandien nereikia didelio akylumo pastebėti aliarmuojančią padėtį, nuvertinant atsakingą vyro ir moters kuriamą šeimą. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau sąmoningų politikų, kurie gina gyvybę ir šeimą, kuriems Lietuvos ateitis tikrai rūpi.

Šiandien meldžiamės už kultūros žmones, kuriančius ir palaikančius ne medžiaginę, bet dvasinę gerovę. Žmogaus gyvenime labai svarbią vietą užima kultūrinė dimensija: teatras, renginiai, šventės, spektakliai, koncertai, pramogos. Visa tai gali nešti labai pozityvų užtaisą, gali skatinti labiau mylėti tautos tradicijas, istoriją, kultūrinį paveldą ir branginti laisvę. Tačiau kai kas gali būti svetimkūniu, propaguojančiu svetimą kalbą, ydingus papročius ar amoralią elgseną. Kuo gali būti praturtintas žmogaus dvasinis pasaulis, jei jo žiūrimas spektaklis perpildytas vulgarybėmis bei keiksmais, jei televizijos programos lėkščiausio turinio?

Šiandien meldžiamės už švietimo ir mokslo žmones. Jie yra labai brangūs. Mažai tautai yra labai svarbu turėti kuo daugiau išsilavinusių, mąstančių, dorų ir savo tėvynę mylinčių žmonių. Švietimiečių uždavinys – ne tik perteikti žinias, išmokyti naudotis technologijomis, bet išugdyti atsakingus savo šalies piliečius. Gaila, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais per daug buvo mąstyta kaip išsiugdyti ne Lietuvą mylinčius, bet globalaus pasaulio sraigtelius, mąstančius tik apie didelius pinigus ir karjerą kur nors Europos Parlamente. Perdėm pavojinga situacija, kai baigęs aukštąjį mokslą jaunas žmogus nemąsto, kaip pasitarnauti savo krašto žmonėms, bet skuba ten, kur šviečia tik pinigai.

Šiandien meldžiamės už krikščioniškos ir pasaulietinės žiniasklaidos darbuotojus. „Marijos radijas“, „Mažoji studija“, „Šventadienio mintys“, „Artuma“, „Bernardinai.lt“, ir kitos katalikiškos komunikavimo priemonės bando perteikti krikščionišką mintį ir pasiekti visus Lietuvos kampelius. Turbūt pats sėkmingiausias projektas yra Marijos radijas, šiemet minintis savo gyvavimo pirmąjį dešimtmetį. Ne mažiau sėkmingai daugelį šeimų aplanko katalikiškas žurnalas „Artuma“, šiemet minintis gyvavimo 25 metų sukaktį. Bernardinų internetinis portalas yra atgaiva ir šviesulys nešvankybėmis, kriminalais ir šou pasaulio žvaigždžių amoraliais nuotykiais perpildytoje internetinėje erdvėje.

Lietuvai daug pasitarnauja ir pasaulietinėje žiniasklaidoje dirbantys atsakingi žurnalistai. Tačiau kai kam reikia prisiimti atsakomybę, kad didžiausios žiniasklaidos priemonės yra perpildytos sekso, smurto, neapykantos ir nevilties. Labiausiai apgailėtinas reiškinys – tai ieškojimas vien negatyvių dalykų. Visi, tiesiogiai ar netiesiogiai, prisidėjusieji prie depresyvios nuotaikos sietuvoje sukūrimo, turėtų mąstyti, kaip padėti Lietuvos žmonėms atgauti viltį. Džiugina, kad ir pasaulietinės žiniasklaidos horizonte vis dažniau švysteli sąžiningi ir pozityvą pastebintys žurnalistai.

Panašiai, kaip Dievas skyrė Marijai misiją būti pasaulio Gelbėtojo motina, jis kiekvienam žmogui – politikui, žurnalistui, kultūros ir švietimo žmogui, taip pat skiria misija būti gėrio kūrėjais ir tiesos skleidėjais. Šiluvoje meldžiamės, kad šie žmonės, panašiai kaip Marija, į Dievo kvietimą kurti gražesnį pasaulį atsakytų tik „taip“.
 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune