Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija I Advento sekmadienį
Paskelbta: 2014-12-11 10:29:09

 Palaimintas budėjimas

Advento pradžioje skamba savo nuodėmėse skęstančio žmogaus šauksmas, kurį vaizdžiai išreiškia pranašas Izaijas: „Kodėl gi, VIEŠPATIE, leidi nuo tavųjų kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? <...> Visi mes tapome lyg nešvarūs, mūsų teisūs darbai tarsi suteršti skudurai. Nuvytome mes visi kaip lapai, ir mūsų blogi darbai tartum vėjas mus neša“ (Jz 63,17; 64, 5). Tačiau pranašo dejonėje švyti viltis: „O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų tėvas. Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius: visi mes esame tavųjų rankų darbas“ (Iz 64, 7). Šie viltingi pranašo žodžiai nuspalvina Advento metą. Adventas – tai ateinančio Gelbėtojo laukimas.

Šia laukimo spalva yra nudažyta visa žmonijos istorija ir dabartis. Mes taip pat matome, kiek daug blogio mus supa, suvokiame, kokie esame trapūs, lengvai sužeidžiami ir galime lengvai panirti į pesimizmą. Tačiau neprarandame vilties ir iš mūsų širdžių kyla maldavimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“

Laukimas yra neatskiriamas nuo budėjimo. Todėl Jėzus Kristus savo mokinius primygtinai kvietė budėti: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegant. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 35–37).

Ką reiškia šis kvietimas budėti? Jame slypi du svarbūs elementai. Pirmasis – tai saugojimasis blogio, kad jis neįsitvirtintų mūsų širdyse. Tiesa, mes negalime apsitverti sienomis, per kurias blogis nepajėgtų mūsų pasiekti, tačiau galime padaryti, kad blogis nelaimėtų. Šiam tikslui ir reikia mūsų budėjimo. Mes budime, kai kasdien vakare Dievo šviesoje tiriame savo sąžinę, ko verta buvo praėjusioji diena, ir už pastebėtas klaidas atsiprašome Dievą. Mes budime, kai lankomės ne tik prekybos pramogų centruose, bet skiriame laiko pabūti su Dievu. Mes budime, kai pakankamai dažnai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu ir save stipriname Eucharistija. Advento pradžioje pabandykime atsakyti į klausimą: ar tikrai budime?
Antrasis budėjimo elementas yra mūsų išskirtinis dėmesys Viešpačiui Jėzui. Krikščionis yra tas, kuris savo dvasios akis yra nukreipęs į Viešpatį ir šitai daro ne vildamasis atlygio, bet todėl, kad myli. Mūsų budėjimas turi būti persunktas meile Dievui, nes jei jos stokotume, tuomet budėtume vergiškai, iš baimės.

Į Jėzaus paraginimą budėti gražiausiai atsiliepia savo gyvenimą Dievui pašventusieji žmonės. Popiežius Pranciškus 2015 metus paskyrė žmonėms, kurie neturto, skaistumo ir klusnumo įžadais yra įsipareigoję ištikimai sekti paskui Kristų. Pirmąjį Advento sekmadienį visoje Katalikų Bažnyčioje ir pradedame švęsti Dievui pašvęstojo gyvenimo metus. Kas yra tie Dievui savo gyvenimus pašventusieji žmonės? Jėzaus kvietimą sekti paskui jį girdi daugelis žmonių, bet reaguoja skirtingai. Vieni išvis nekreipia dėmesio, nes jų siekis yra labai apčiuopiamas – tai karjera, daiktai ir malonumai. Kiti žmonės tik šiek tiek angažuojasi gyventi su Dievu; didesnę gyvenimo dalį pasilieka sau. O dar kiti, išgirdę Jėzaus kvietimą, sekti paskui jį šį kvietimą priima didžiadvasiškai ir iš meilės Dievui šiame gyvenime daug ko atsisako, kas šiaip tikinčiam žmogui nėra draudžiama. Jie atsisako šeimos ir apsisprendžia gyventi vienuoliškoje šeimoje, atsisako nuosavybės, didžiausiu turtu pasirinkdami Jėzų, atsisako net savo valios, dėl Dievo įsipareigodami paklusti kitų valiai, o per juos – pačiam Dievui.

Dievui pasišventę žmonės, Kristaus žodžiais tariant, yra „pasaulio šviesa“ ir „žemės druska“. Jie savo pavyzdžiu visiems primena esminį žmogaus pašaukimą, dėl to jie Bažnyčioje labai svarbūs. Jie yra tarsi vėliavnešiai, rodantys kelią į pergalę.
Dievui pašvęstas gyvenimas yra įmanomas tik labai mylint Jėzų. Jei šios meilės stokotų, tuomet įžadus davę žmonės vienuolyne būtų labai nelaimingi ir, tikriausiai, jaustųsi gyveną vos ne kaip lageryje. Tokie žmonės vienuolyne paprastai neištveria ir sugrįžta į pasaulį.

Šių metų Advento išvakarės sutapo su neeiliniu įvykiu – lapkričio 25 d. įvykusiu popiežiaus Pranciškaus apsilankymu Europos Parlamente ir Europos Taryboje. Popiežius tarė Europos žmonėms vilties ir padrąsinimo žodį, kurį galima būtų apibūdinti kaip paraginimą budėti. Kalbėdamas Europos Parlamente, popiežius drąsino sugrįžti prie Europos Sąjungos tėvų steigėjų ambicingo politinio projekto, kurio pagrindas yra pasitikėjimas žmogumi, ne kaip ekonomikos subjektu, bet kaip asmeniu, apdovanotu transcendentiniu orumu. Popiežius pabrėžė, kad individualių žmogaus teisių negalima iškelti virš kitų žmonių teisių ir pareigų. „Žmogų reikia suvokti ne kaip absoliutą, bet kaip esantį santykyje su kitais.“ Į žmogų nevalia žvelgti kaip į vartojimo objektą ar mechanizmo sraigtelį, kuris, kaip nereikalingas, būna išmetamas. Popiežius priminė nepagydomus ligonius ir prieš gimimą nužudomus kūdikius. Europos ateitis, pasak popiežiaus, priklausys nuo dviejų elementų: kiek žvelgsime į dangų ir kiek praktiškai spręsime iškylančias įvairias problemas. „Laikas kurti Europą, – kalbėjo popiežius, – kuri suktųsi ne tik apie ekonomiką, bet vadovautųsi žmogaus asmens sakralumu, kuri drąsiai apkabintų savo praeitį, su pasitikėjimu žvelgtų į ateitį ir su viltimi gyventų dabartyje.“

Popiežius, kalbėdamas Europos Taryboje, Europos civilizaciją palygino su medžiu, turinčiu gilias šaknis, ir pabrėžė, kad žvelgiant į ateitį reikia neužmiršti praeities – savo šaknų. Visuomenės šaknys maitinasi tiesa, kuri turi persmelkti sąžines. Be šios tiesos kiekvienas tampa matu pats sau, visuotinę žmogaus teisę pakeičia egoistinė teisė, abejinga kitam, nepajėgi priimti visuomeninio matmens, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl dabartinė Europa atrodo pavargusi, praradusi savo veržlumą. Popiežius kalbėjo, kad krikščionybė, esant korektiškiems religijos ir visuomenės santykiams, gali daug padėti Europos socialinei ir kultūrinei pažangai, todėl ragino palaikyti dermę tarp proto ir tikėjimo, tarp visuomenės ir religijos, ir vengti bet kokio ekstremizmo.

Popiežiaus pasakytos mintys Strasbūre labai aktualios ir Lietuvai. Mūsų politikai ir visuomenės veikėjai dažnai labai nekritiškai priima visa tai, kas vyksta Europoje, ir leidžiasi užliūliuojami utopiškų svajonių, kad mus gali išgelbėti vien buvimas Europos Sąjungoje. Advento metas primena, kad visuomet reikia budėti, kad nevalia mums savęs laikyti mažais, kurie turime tik klausyti, o patys nenorime mąstyti ir veikti, kad ateitis būtų pilna ne skolų, o džiaugsmo, nes darėme tiesius ir reikalingiausius sprendimus.

Ganytojo žodis

Noriu pasiūlyti visiems iš naujo atrasti, kaip gražu melstis Rožinio malda namie. Galima tai daryti drauge arba vienam; nuspręskite pagal situaciją, įvertindami abi galimybes. Tačiau kiekvienu atveju yra viena paslaptis, kaip tai padaryti: paprastumas.

Iš popiežiaus PRANCIŠKAUS laiško

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune