Pašvęstojo gyvenimo seserų rekolekcijos Paštuvoje (2015 07 05–11)
Paskelbta: 2015-07-15 12:36:00

Liepos 5–11 d. Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne jau trečius metus iš eilės vyko rekolekcijos pašvęstojo gyvenimo seserims. Rekolekcijas vedė pranciškonas konventualas t. Amedeo Ferrari (18 metų dirbęs Tarptautinio tarpkongregacinio instituto nuolatiniame vienuolių rengime). Rekolekcijose dalyvavo seserys karmelitės bei kitų įvairių apaštalinių moterų vienuolynų seserys.

Tėvas Amedeo rekolekcijas pradėjo mąstymu apie tai, kad turime atverti savo širdies duris Dievo dovanojamai šviesai, kad Šventoji Dvasia, įeidama į sielą, sugriautų mūsų „Aš“ ir įsikūnytų mumyse.

Kaip pašvęstojo gyvenimo pavyzdį, rekolekcijų vedėjas nuolat primindavo Švč. Mergelę Mariją. „Marija buvo tyla, kuri suteikė galimybę kalbėti Dievui“, – dalijosi rekolekecijų vedėjas ir kvietė į širdies nuolankumą, pripažįstant savo „nuliškumą“ ir atsiduodant į gerojo Dievo rankas.

Cituodamas popiežių Pranciškų, kvietė pažadinti pasaulį sekant Jėzų pranašišku būdu. Pranašystė, pasak t. Amedeo, visada yra Dvasios vaisius – pašaukimo vaisius. Pašvęstasis, kuris pripažįsta, kad yra silpnas ir nusidėjėlis, ne sumažina savo pašaukimą, bet jį tik sustiprina.

Rekolekcijų vedėjas akcentavo, kad gyvename laikmetyje, kai pereiname nuo sekimo Kristumi individualiai į sekimą Kristumi bendruomenėje. Turime pereiti nuo gyvenimo bendruomenėje į gyvenimą bendrystėje. Krikščioniškasis gyvenimas sudarytas iš dviejų kolonų: vienybės su Dievu viduje ir vienybės su Dievu bendruomenėje, ir tai buvo įvardyta kaip bendrystės dvasingumas, prasidedantis Jėzaus žodžiais: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Iš to gimsta bendruomenės mistika.

Tėvas Amedeo priminė, kad pašvęstojo gyvenimo asmens širdis turi būti pilna džiaugsmo, nes esame atradę ir sekame brangų lobį, ir tai teikia didžiulį džiaugsmą bei troškimą dalytis. Šis džiaugsmas gimsta iš Meilės.

Vieną mąstymą tėvas pranciškonas konventualas skyrė temai: ar įmanoma būti ištikimam charizmai? Ragino klausytis Dvasios, nes charizma gimsta iš Dvasios, kvietė atnaujinti Dievo patirtį, dar kartą Jį iš naujo pasirinkti. Svarbi ištikimybė charizmai bendrystėje, kuri yra Bažnyčia. Kiekviena charizma įsikūnija vietoje, laike, asmenyje, bendruomenėje. Čia vėl kvietė žvelgti į Švč. Mergelę Mariją. Ji yra Apaštalų Karalienė. Jos užduotis pabrėžti vertybių vertybę – Meilę. Tai didžiausia ir pati svarbiausia charizma.

Itin daug dėmesio rekolekcijų vedėjas skyrė šventumo temai. Šventumo turi siekti kiekvienas krikščionis. Cituodamas Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresę, kuri sakė: „Aš noriu tapti didžia šventąja“, kvietė pradėti gyventi šventumu, vykdyti Dievo valią dabarties akimirką. Jeigu einu melstis, einu atlikti meilės akto Dievui. Meilė daro tą veiksmą didį, o ne pats veiksmas yra didis. Meilės laikas yra dabartis. Dabartis – mažoji amžinybė. Turime pereiti nuo Dievo kaip tikėjimo objekto į Dievo Meilės patirtį, ir tai yra esminis atsivertimo momentas. Arba Meile gyvenu visada, arba niekada ja negyvenu. Tai šventumo paslaptis.

Švč. Mergelė Marija yra didysis šventumo pavyzdys. Šventumo kelias mums, krikščionims, yra Marijos kelias – dalijosi t. Amedeo. Marija labiausiai atkartoja Dievo meilę ir gailestingumą. Joje randame kūrinį, kuris jautėsi Dievo mylimas. Marija pagimdo ir duoda Jėzų – Išganytoją. Mes, krikščionys, esame pašaukti duoti Jėzų pasauliui, t. y. gyventi Evangelija. Tėvas kvietė ne tik mąstyti Dievo žodį, bet juo ir gyventi tarnaujant ir dovanojant save. Gyvendami Evangelija patiriame tikrąją laisvę. Jeigu maitinuosi Dievo žodžiu, Jėzus gimsta manyje, o dalydamasis gimdau Dievo žodį ir kitame.

Viena rekolekcijų diena buvo skirta tamsos, skausmo, kančios temai. Mano naktis neturi tamsos. Naktis augina manyje Dievo meilę. Skausmas, kančia – tik perėjimas su Jėzumi, mes kartu prisikeliame, tai yra mūsų šventė. Mes kartais sustojame Kryžiaus papėdėje, bet juk Jėzus prisikėlė! Per sunkumus, išbandymus, kančias Dievas stato mūsų namą ant uolos. Svečias ragino leisti, kad Jėzus mumyse perkeistų visus skausmus į Meilę, kad meilė apleistajam Jėzui malšintų bendruomenės skausmus. Nėra nieko dieviškesnio, kas negimtų iš pamilto skausmo, – dalijosi t. Amedeo, primindamas Kryžiaus papėdėje kenčiančią Švč. Mergelę Mariją. Juk ji pirmoji pasakė „taip“. Ji darė tik vieną dalyką – sakė „taip“ nuo pradžios iki galo. Ji sakė „taip“ ne todėl, kad suprato, kas vyksta. Meilė pirma sako „taip“, nesuprasdama, kad vėliau suprastų.

Tai tik keletas minčių, kuriomis dalijosi tėvas Amedeo. Rekolekcijų pabaigoje jis kvietė seseris padovanoti viena kitai dovaną pasidalijant tuo, kas labiausiai per šias rekolekcijas palietė širdį. Davusios ir priėmusios dovanas seserys su viltimi ir Meilės perkeistu žvilgsniu grįžo į savo bendruomenes, trokšdamos labiau gyventi Evangelija, klausytis Šventosios Dvasios balso bei sekti Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu.

Paštuvos Basųjų karmeličių informacija

Keletas rekolekcijose dalyvavusių seserų liudijimų.

Visą savaitę tėvas Amedeo vedžiojo mus po Meilės mokyklos klases.
Žmogiškos meilės – kai mylime tik tuos, kurie mus myli.
Dieviška meilė – besąlygiškas atsidavimas Mylimajam.

Mergystės meilė – visiškas savęs dovanojimas Dievui ir artimo tarnystei. Mergystės meilė – tai sužadėtinių Meilė. Turime vienintelį Sužadėtinį – Nukryžiuotąjį ir Apleistąjį Jėzų, kuriam galime viską atiduoti, o ypač savo niekumą.
Motiniška meilė – kuri uždengia visus trūkumus, klaidas ir negatyvumus.

Išgirdome kvietimą pereiti nuo žmogiškos prie dieviškos (karitatyvinės) meilės. Meilė yra vykdyti kito, ne savo valią. Jeigu Dievas yra Meilė, tai Jo valia yra, kad mylėtume Dievą ir artimą. Buvo patarta turėti tokią nuostatą: „Man patinka vykdyti Dievo valią“ ir viską priimti kaip Dievo valią. Viskas, kas įvyksta nenumatyta mūsų gyvenime, yra Dievo meilė mums, net jeigu tai yra skausminga, nes Dievas tai leidžia dėl mūsų gėrio. Meilės laikas yra dabartis. Vykdyti Dievo meilės valią – tai gyventi dabartyje, ne praeityje ir ne ateityje. Dievo valios vykdymas pagimdo mumyse laimę, nes jaučiame vienybę su Dievu.

Meilės mokykloje turime pavyzdį – Švč. Mergelę Mariją. Marija yra Mergelė ir Motina. Dieviškos Meilės Motina. Mylėti – tai duoti. Marija gavo Jėzų Įsikūnijimo metu, o po Kryžiumi Jį atidavė.

Mokykimės mylėti Marijos – Motinos širdimi, kuri gyveno, kad viską duotų Jėzui.

ses. Elytė

Tėvas Amedeo labai stipriai paliudijo iš savo gyvenimo patirties, kaip gyventi Evangelija.

Dievo Žodis yra gyvenimas. Evangelija – dovana, kurią reikia grąžinti. Evangelija – tarnauti. Evangelija – tapti vaikais. Evangelija – atsisakyti savęs. Tai atsivertimas, leidžiantis gyventi tikėjimu ir patirti tikrąją laisvę, gimdyti pašaukimus, padedantis įveikti krizes; taip gimsta bendruomenė.

Panardino į bendrystės dvasingumo gelmę. Atskleistas gyvenimo tikrumas gyvenant meilės ir vienybės atmosferoje.

Pagaliau turiu tiek visko savo gyvenime, kad nebeturiu laiko galvoti apie šventumą, o tai yra vienintelis dalykas, kurio turiu siekti ir  kuriuo turiu pradėti gyventi dabartinę akimirką.

ses. Onutė

 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune