Arkivyskupo Liongino Virbalo homilija Žolinės atlaiduose Krekenavoje (2015 08 15)
Paskelbta: 2015-08-20 10:52:51

Išsipildžiusios vilties laikas

Žemdirbiai džiaugiasi žvelgdami į geltonuojančius brandžių javų laukus, sodininkas didžiuojasi matydamas nokstančius vaisius. Sėja yra pažado, o javapjūtė – išsipildžiusios vilties laikas.

Mūsų kraštuose rugpjūčio viduryje švenčiama Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė sutampa su nokstančio derliaus laiku. Į žmoniją taip pat galime žvelgti kaip į augantį lauką, nokstantį sodą. Dievas pasėjo, pasodino, t. y. sukūrė pasaulį ir žmogų. Kas iš jo išaugo? Jei žvelgsime į naujienų pranešimus, turėsime pripažinti: labai daug piktžolių, spyglių, nuodingų lapų, ne tik apsunkinančių kitiems gyvenimą, bet kartais tiesiog jį pražudančių.

Turiu omenyje ne vien kriminalinę kroniką, bet ir žinias apie karą, nekaltų žmonių, moterų ir vaikų žudynes, kaip Irake, Sirijoje, pabėgėlius Ukrainoje ir Šiaurės Afrikoje. Pats žmogus, kai kurie žmonės, sukuria pragarą ir mirtį kitiems. Nejaugi tai viskas, visas pasaulio vaizdas: skurdus laukas, pilnas usnių? Tikrai ne!

Ši Mergelės Marijos šventė mums rodo, koks yra žmogus Dievo plane, koks jis gali būti nesužalotas nuodėmės ir kokie esame kviečiami būti. Apie sodo vertę sprendžiame iš geriausių jo medžių vaisių. Tokia yra Jėzaus Motina – moteris ir mūsų sesuo Marija. Norėčiau, kad šiandien žvelgdami į ją kai ko pasimokytume, pasiimtume su savimi.

Daugelyje Mergelės Marijos šventovių, suklumpame prieš altorių ir žvelgiame į Dievo Motinos paveikslą. Dažniausiai ją matome su Jėzumi ant rankų. Toks yra ir Krekenavos paveikslas. Tad tegul šį kartą mus moko dvi Marijos rankos.

Viena – kairiąja – ji laiko ir glaudžia Jėzų prie savęs, prie širdies. Marija – Motina, apglėbianti savo Kūdikį. Taip natūralu ir gražu, kai matome motiną, su meile besirūpinančia savo vaikais. Ši glaudžianti Marijos ranka mums kalba apie meilę – ne tik apie jos meilę Jėzui, bet ir apie Dievo meilę kiekvienam iš mūsų.

Jei reikėtų išvardyti, ko labiausiai stokojame, kas mums reikalingiausia, pasakytume daugelį dalykų: sveikatos, darbo, pragyvenimo lėšų, užtikrintumo dėl ateities ir pan. Tačiau tai, be ko nė vienas žmogus negali išlikti žmogumi, yra meilė. Kaip oras mums reikalingas žmogiškas priėmimas, drąsinantis ryšys, pasitikėjimas, įkvepiantis ir viltingas santykis ir tas neapsakomas meilės jausmas, stipresnis net už mirtį. Šventojo Rašto Giesmių giesmės knyga gražiai nusako: „Giliausi vandenys negali užgesinti meilės nei potvyniai jos paskandinti. Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų tik paniekos vertas“ (Gg 8, 7).

Daugelis patiriame įvairiausių nuoskaudų, ne vienas nešiojamės širdies žaizdų, padarytų atmetimo, abejingumo, nesiskaitymo. Tai patiriame ne tik įstaigose, darbe, bet ir namuose, tarp žmonių, kurie turėtų būti mums artimiausi, kuriais turėtume pasitikėti.

Vienas berniukas jau kelintą kartą pabėgo iš namų. Suradę jį klausė, kodėl jis taip daro. „Ar tave kas mušė?“ – „Ne.“– „Ar ko nors trūko?“ – „Ne.“– „Tai kodėl tu bėgi iš namų?“ „Čia niekas manęs nemyli“, – atsiliepė vaikas.

Marijos ranka, glaudžianti Jėzų, mums kalba: yra, kas Tave myli, kuo gali pasitikėti, kas niekada nenusigręš ir neapleis. Tai Dievo žinia žmogui: esi mylimas, esi reikalingas. Nesvarbu, ką ir kiek esi pasiekęs. Ar šiandien esi čia prie altoriaus, ar spaudiesi bažnyčios gale: esi mylimas. Atvažiavai prabangia mašina ar vos atėjai pasiramsčiuodamas lazdele: esi brangus. Pradėjai savo karjerą ar esi nuolatinis ligoninės pacientas: esi svarbus Dievui. Tai duoda viltį. Mums nereikia niekur bėgti – čia, šiame gyvenime ir šioje vietoje, esame mylimi. Čia turime ateitį.

Mums visiems reikia vilties. Krikščionis be vilties – kaip langas be stiklo. Iš toli matosi rėmai, bet viduje šalta ir nejauku, niekas nesulaiko vėjo ir neapsaugo nuo šalčio. Mergelės Marijos ranka, glaudžianti Jėzų, kalba apie meilę ir tikrą viltį, kurią teikia Dievas, kurią patiriame tikėdami.

Kita – dešiniąja ranka Marija rodo į Jėzų. Kaip neprisiminti Kanos vestuvėse ištartų Jėzaus Motinos žodžių: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Marija nepasilieka centre, o nukreipia į Jėzų, savo dieviškąjį Sūnų.

Krikščionybė nėra sausa doktrina, tiesų rinkinys, taisyklių visuma: tai širdies ir meilės ryšys su Dievu. Bet šis ryšys turi pagrindą: mūsų tikėjimo rūmas stovi ne ant smėlio, bet ant gerų pamatų. Tikėjimo tiesų santrauka atskleidžia visą tikėjimo turtingumą ir gelmę. Atsivertę katekizmą, randame daug gražių žodžių: Dievas, Bažnyčia, malonė, Sakramentai, Eucharistija. Tai ne vien žodžiai, galime sakyti – šedevrai, kurie nepaliauja žavėję. Bet kaip pažinsime, nepasistengę jų atskleisti, į juos įsigilinti?! Muzikos kūrinio nesuprasi iš dviejų taktų, paveikslo – iš centimetro dydžio detalės, architektūros statinio – iš lygios plytos gabalėlio. Tik visuma atskleidžia grožį ir žavi.

Tikėjimui taip reikia visumos, suvokimo, pažinimo. Prieš Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą, Santuokos sakramentą Bažnyčioje kviečiame susipažinti su tikėjimu, jo platumu ir gelme, trumpai nusakyta katekizme. Ne todėl, kad norima apsunkinti gyvenimą ir primesti ką nors, o kad nepražiopsotumėte šedevro, kad nuostabaus kūrinio nepakištume tarp nebereikalingų daiktų, o pripažintume tikrą vertę, grožį ir jėgą.

Ne visi dalykai, kuriais susidomime, – senovės įvykiai, tolimų kraštų papročiai, kiti faktai – turi įtaką mūsų gyvenimui: Tačiau ar yra Dievas, ar Juo galime pasitikėti, kokia mūsų ateitis, kas laukia po mirties – tai esminiai klausimai. Iš tiesų, gyvenimo visumai priklauso ir tai, kas anapus. Mergelė Marija, po žemiškojo gyvenimo paimta į dangų, duoda perspektyvą žmogaus polėkiui, šventumui, amžinybei. Mūsų visų laukia ne išnykimas ir nebūtis, o mus sukūręs ir mylintis Dievas.

Tikiuosi ir linkiu, kad iš šios šventės parsineštumėte vilties ir šviesos. Mūsų krikščioniška viltis yra patikima ir džiaugsminga. Ji remiasi Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju, ir Marijos motiniška meile. Popiežius Paulius VI apie Mergelę Mariją rašė, kad žvelgdami į ją per Evangelijų aprašytus įvykius ir tą tikrovę, kurią ji jau yra pasiekusi amžinybėje, matome šviesų vaizdą ir užtikrinantį pergalės pažadą: vilties prieš baimę, bendrystės prieš vienatvę, ramybės prieš sumaištį, džiaugsmo ir grožio prieš nuobodulį ir bjaurastį, amžinųjų perspektyvų prieš laikinąsias, gyvenimo prieš mirtį (plg. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus).


 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune