Kauno arkivyskupijos kunigų konferencijoje – apie „Carito“ tapatybę ir misiją (2015 10 28)
Paskelbta: 2015-10-29 13:04:50

Spalio 28 dieną Kauno arkivyskupijos kunigai gausiai dalyvavo nuolatinio ugdymo konferencijoje. Jai pirmąkart vadovavo arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas. Šįkart konferencija, greta kitų sielovados aktualijų, buvo skirta „Carito“ tapatybei, jo šiandienei misijai Bažnyčioje ir konkrečiai parapijos bendruomenėje apmąstyti. Mintimis apie tai pasidalijo konferencijos svečias Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorius Linas Kukuraitis.

Konferencijos pradžioje kunigus pasveikinęs arkivysk. L. Virbalas atkreipė dėmesį į artėjančius Gailestingumo jubiliejaus metus. Jau vyksta susitikimai svarstant, kaip jie bus švenčiami arkivyskupijos mastu; lapkričio konferencijoje su kunigais bus aptariama, kaip juos švęsime dekanatuose ir parapijose. Programoje bus svarbūs trys aspektai: šventimo bei maldingumo, Sutaikinimo ir konkrečių gailestingumo darbų. Be kita, arkivyskupas išsakė mintį, jog svarbu ne žvelgti į praeitį, bet žvelgti į Dievą, o žvelgiant į Jį – atlikti tai, kam esame pašaukti. Pasak ganytojo, Bažnyčiai svarbu būti ne patarnavimus teikiančia institucija, o tuo, kam Viešpats ją siunčia, – eiti prie žmonių. Be to, turima tikėjimo dovana skatina troškimą dalytis ja su kiekvienu sutinkamu žmogumi. Arkivyskupas Lionginas padėkojo kunigams, kurių tarnystė, ganytojo žodžiais tariant, nelengva nei fiziškai, nei emociškai, nei sielovadiškai, ir ne už tai, kad yra tobuli ar šventi, bet už tai, kad ištveria, kad yra ir nori būti Viešpaties kunigai.

Vėliau konferencijos svečią L. Kukuraitį pristatęs Kauno arkivyskupijos augziliaras bei LVK Socialinių reikalų tarybos primininkas vyskupas Kęstutis Kėvalas pastebėjo, jog Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ šiandien yra šios organizacijos lyderis Lietuvoje, pakvietė pasidalyti mintimis apie atnaujinimo laukiančią Bažnyčios tarnystę dabarties iššūkių akivaizdoje.

Padėkojęs už pakvietimą ir pavadinęs Kauno arkivyskupiją daugeliu atžvilgiu esančią „pastoracijos širdimi“, Vilniaus „Carito“ vadovas atkreipė dėmesį į esamą situaciją Lietuvoje, jog dažnai „Caritas“ šiandien nepadeda žmonėms ištrūkti iš paramos liūno, stokoja aiškios idėjos apie žmogų, Bažnyčią ir savo misiją; stokoja savo unikalumo ir suvokimo to, ką daro geriausiai, palyginti su kitomis socialinėmis iniciatyvomis bei organizacijomis.

Paminėjęs didžiulį proveržį Atgimimo pradžioje, kai nuo katalikių moterų sambūrio 1989 metais „Caritas“ pasklido visoje Lietuvoje, išvystė švietėjišką veiklą (iš to kilo kitos veiklos, pvz., Šeimos centrų), konferencijos svečias sakė, jog „Carito“ sambūrio virsmas bažnytine struktūra 1995 metais nesukėlė naujo proveržio, pritrūkta lyderių, nebetekta ir raugo – švietėjiškos veiklos. „Caritas“ sunkiai atsinaujina kartu su visos Bažnyčios atsinaujinimu. „Caritas“, pasak L. Kukuraičio, negali apsiriboti „institucijos“ sąvoka (keliančia pasaulietiškos dvasios pavojų), dar turi ieškoti būdų tapti autentiška ir integralia Bažnyčios misijos dalimi, reflektuoti savo tapatybę, tai, kas skiria jį nuo įprastos socialinės veiklos, kas yra jo veikimo teologinis ir pastoracinis pagrindas. Pirmas žingsnis, „Carito“ virsmas Bažnyčioje, pasak svečio, būtų savo misijos parapijoje apmąstymas ne organizacine, bet diakonijos parapijos bendruomenėje prasme.

Savo pranešime L. Kukuraitis atkreipė dėmesį į siekimą naujos savo veiklos motyvacijos Vilniaus arkivyskupijos „Carite“, taip pat žvelgiant ir į „Carito“ patirtį kitose šalyse. Ypač jis atkreipė dėmesį į pal. pop. Pauliaus VI 1971–1972 metais padarytą didžiulį perversmą pristatant visiškai naują „Carito“ misijos formuluotę: „Caritas“ yra pastoracinis kūnas – Bažnyčia; jis išreiškia ir gimdo Kristaus Kūną – Bažnyčią. Iš šio pastoracinio pagrindo kyla solidarumo žinia „Caritui“ – būti vienu kūnu su tais, kurie yra varge ir kančioje, kasdien išgyvenant savo Kūną dovanojančio Dievo patirtį. Bažnyčios misija – atskleisti gailestingąjį Tėvo Veidą, tad ir „Caritui“ priskirtina ne socialinė, bet pastoracinė misija – būti pačioje Bažnyčios širdyje, o būnant su Bažnyčia vienu kūnu padėti atlikti misiją – gailestingosios meilės liudijimą.

„Tai įspūdinga misija mums visiems, kurie tarnaujame „Carite“, – sakė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovas. Svečias vėliau konkrečiai pasidalijo su kunigais karitayvinio veikimo principais ir gairėmis, išskirdamas autentišką meilės santykį; ne pavienį, bet bendruomeninį veikimą, tampantį stipriu meilės liudijimu; lygiavertį susitikimą su vargšais, per jį nuolat keičiantis patiems (o ne atsiribojant nuo jų, kaip yra dirbant socialinį darbą); ne vadybos, bet pirmiau asmeninės ir bendruomeninės atsakomybės skatinimą etc.

Pagrindine karitatyvinės tarnystės misija parapijose svečias įvardijo pagalbą kuriant jas kaip meilės ir tarnavimo bendruomenes. Tai „Caritui“ reiškia:

1) būti bendruomenės gyvybe, kvėpavimu – gaivinti jos narių sąžinę, motyvaciją, padėti atpažinti artimo meilės poreikius, prisidėti prie jų karitatyvinio įsipareigojimo vargšams ir atskirtiesiems, skatinti krikščioniškąjį dalijimąsi, organizuoti „Caritas“ kaip diakonystę;

2) ugdyti, mokyti, nuolat lydėti tuos, kurie prisiima gailestingosios meilės tarnystę;

3) siekti ir kurti bendruomenėje naują gailestingumo kultūrą – faktais, o ne žodžiais;

4) dėti pastangas, kad vargšai iš tiesų būtų Bažnyčios centre (plg. popiežiaus Pranciškaus encikliką „Evangelii Gaudium“, jog „naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti vargšų egzistencijos išganomąją galią bei pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį“) – įtraukti vargšus į bendruomenę, būtų lygiaverčiame santykyje su jais, mokytis iš vargšų, leistis „būti jų evangelizuojamiems“.

Padėkojęs svečiui L. Kukuraičiui, arkivys. L. Virbalas užbaigė konferenciją kunigų pakvietimu į laidotuvių šv. Mišias Kauno arkikatedroje, palydint į amžinybę brolį kunigą – mons. Petrą Meilų (1932–1963–2015), Viešpaties pasišauktą spalio 26 d. ir tądien, spalio 28 d., palaidotą arkikatedros šventoriuje.

Kitas kunigų susirinkimas – lapkričio 18 dieną.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

 

Ganytojo žodis

Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą. Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Šiandien mes prisimename ne tik tuos tolimų kraštų misionierius, bet ir žadiname širdyje norą būti misionieriais savo aplinkoje.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

Iš Misijų sekmadienio homilijos šeimoms

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune