Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija Tremtinių sąskrydyje Ariogaloje (2011 08 06)
Paskelbta: 2011-08-16 16:33:56

Kančios ir vargo iššūkis

Mieli tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai, Tėvynę mylintis ir tremtinių keliais keliavęs jaunime!

Susirinkome šiandien į šį jaukų Dubysos slėnį padėkoti Dievui už malonę, kad gulagų ir tremties keliais Viešpats parvedė jus į Tėvynę ir leido išvysti jos prisikėlimą naujam gyvenimui. Kai anuomet patyrėte skaudžią neteisybę ir smurtą, jums nebuvo palikta vilties sugrįžti į tėvų žemę. Anuomet vienintelė jūsų atrama buvo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo meile ir gailestingumu. Atrama buvo tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris kentėjo ir mirė, bet prisikėlė.

Šiandien Lietuvos tremtinių šventė sutampa su Kristaus Atsimainymo švente. Evangelija pasakoja, kaip Jėzus ant Taboro kalno atsimainė: jo veidas spindėjo kaip saulė, o drabužiai buvo balti kaip sniegas. Atsimainęs Jėzus kalbėjosi su Moze, išvedusiu izraelitus iš vergijos, ir pranašu Eliju, Dievo misijos vykdytoju. Jie kalbėjosi apie būsimą Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Šio atsimainymo liudytojai – Petras, Jonas ir Jokūbas buvo sužavėti matyto reginio ir norėjo visą laiką likti šioje nuostabioje vietoje. Tačiau Jėzus sugrąžino juos į tikrovę – reikėjo nulipti nuo Atsimainymo kalno. Kristaus atsimainymas neturėjo tikslo nei nustebinti mokinių, nei padaryti jų laimingų, – turėjo tik priminti, kad Jėzaus prisikėlimas yra neatsiejamai susietas su kančia ir mirtimi.

O mums Kristaus atsimainymas taip pat primena, kad ir kiekvieno Kristaus mokinio likimas būsiąs panašus. Ant Taboro kalno Kristus davė labai reikalingą pamoką, kad jo mokiniai būtų ryžtingi pasitikti visokias negandas, nes jų laukia prisikėlimas ir amžinas gyvenimas.

Kristaus mokiniams ši pamoka buvo labai reikalinga, nes jie, matydami nuostabius savo Mokytojo darbus, gyveno iliuzijomis, kad Dievo karalystė yra jau čia pat ir ji būsianti ne kas kita, kaip atkurta žemiška Izraelio karalystė. Kristaus mokiniai norėjo jau čia ir dabar gyventi nesudrumsčiamoje laimėje. Jėzaus žodžiai apie būsimą kančią ir mirtį Jeruzalėje turėjo išsklaidyti visas šias iliuzijas.

Ar ne panašiomis iliuzijomis gyvenome atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje, tikėdamiesi, kad atgauta laisvė bus kaip Taboro kalnas, ant kuriuo bus galima pasistatyti gerovės ir nesudrumsčiamo saugumo palapines? Dievas žmonių rankomis sudaužė šias iliuzijas, ir mes jau baigiame suvokti, kad žemėje turbūt niekuomet nesijausime saugūs ir visiškai patekinti, nes blogis visokiomis formomis vis primins, kad žemė dar ne dangus, kad čia reikia kasdien grumtis su melu, neapykanta ir visomis blogio struktūromis. Visuomet šalia mūsų atsiras judų, išduodančių, kas visiems yra šventa, atsiras šėtono – melo tėvo sekėjų, kurie norės įrodyti, kad juoda yra balta ir balta – juoda, visuomet bus savanaudžių, kurių dievas bus tik pinigai ir jų egoistinių norų tenkinimas. Šitie žmonės kurs ne dangų, bet pragarą tiek sau, tiek aplinkiniams, ir mes visa tai akivaizdžiai matome.

Seimas prieš kurį laiką priėmė protingą nutarimą, kad nuo 2012 m. bus apribota alkoholio reklama. Mamonos garbintojai iš visų jėgų bandė ir bando įtikinti Seimo narius, kad šis įstatymas yra neprotingas ir valstybei net žalingas, kad jį dar reikia atidėti. Kodėl jie taip bijo alkoholio reklamos apribojimo? Jie puikiai žino, kad alkoholio reklama nereikalinga alkoholikams,– jie jau ir taip yra degtinės vergai. Reklama reikalinga paaugliams ir jaunimui. Šitie dar ne vergai, todėl reikia juos įtikinti, kad be bambalio nebūsi vyras ir kad krepšinis neatskiriamas nuo alaus. Jie siekia ne Lietuvos gerovės, bet pelno ir tik jo. Jie niršta ant Bažnyčios, kodėl ji kišasi, kaip jie teigia, ne į savo reikalus ir pasisako prieš alkoholio reklamą.

Mes esame susirūpinę daugeliu sunkiai išsprendžiamų klausimų, kaip sustabdyti emigraciją, atominių elektrinių mūsų pašonėje statybą, kaip atkurti žmonių pasitikėjimą savo Valstybe. Ko gero, Lietuvai šiandien reikia ne tiek bijoti Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių, kuriose gali ir neįvykti tai, kas įvyko Japonijoje, bet tikrai reikia bijoti, kad blaivūs žmonės išvažiuos iš prasigėrusios ir neapykantoje paskendusios tėvynės, o liks nenorintys dirbti, tik prašantys išmaldos. Prašantys išmaldos net ne duonai, bet alaus buteliui. Argi nematome vis didėjančio tokių žmonių skaičiaus?

Taigi, Jėzus ant Atsimainymo kalno sudaužė apaštalų iliuzijas. Jis nori sudaužyti ir mūsų iliuzijas – nenusiraminti, kad mus apgins NATO ir pamaitins Europos Sąjungos aruodai. Yra realus pavojus, kad tie aruodai greitai gali likti be grūdų, o Lietuva – paaukota ant nešvarių sandorių aukuro. Kristus mus kviečia negyventi iliuzijomis, bet būti drąsiems ir ryžtingiems bet kokio blogio akivaizdoje. Dabartis yra didelis iššūkis visiems Lietuvos valstybės piliečiams ir Bažnyčios bendruomenės žmonėms. Prisiimti dabarties iššūkius reiškia prisiimti suvokimą, kad niekuomet neturėsime visiško saugumo ir visiškos ramybės. Tai bus tik anapus. O dabar reikia dirbti panašiai, kaip dirbo Sibire mūsų tremtiniai. Dirbo ir meldėsi, vildamiesi, kad Dievas sugrąžins juos į Tėvynę, o jei ne, tai gal bent vaikai pamatys laisvą Lietuvą. Ir viltis neapgavo. Dievas nenuvilia tų, kurie juo tiki ir pasitiki.

Maldoje palinkėkime vieni kitiems nūdienos sunkumuose neprarasti vilties ir krikščioniško optimizmo. Tiesa ir gėris negali pralaimėti, nes už jų stovi Tas, į kurį maldoje kreipiamės Tėve mūsų.
 

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune