Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija Padėkos šventėje Šiluvoje (2011 08 28)
Paskelbta: 2011-08-31 17:50:24

Padėka už laisvę

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį Lietuvos tikintieji Šiluvoje dėkoja Dievui už laisvės dovaną. Per sovietmetį nuo 1972 m. šį sekmadienį piligrimai traukdavo į Šiluvą, siųsdami į dangų prašymus, kad greičiau išauštų laisvės rytas, nors Lietuvos padangėje dar nebuvo ženklų, pranašaujančių netolimą laisvę.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius yra pavadinęs Mariją negalimų dalykų Motina. Kas natūraliai atrodo negalima, su Marijos pagalba pasidaro įmanoma. Natūraliai vanduo niekuomet nepavirsta vynu, bet šitaip atsitiko Galilėjos Kanoje Marijos prašymu: „Jie nebeturi vyno!“ Ano meto Sovietų Sąjunga atrodė labai galinga tvirtovė, jos akivaizdoje drebėjo pasaulis. Be atominio karo ši tvirtovė rodėsi neįveikiama, o tokio karo negalėjo planuoti joks sveikas žmogaus protas.

Šiandien dėkojame Dievui už išklausytus mūsų prašymus, už tai, kad įvyko, kas atrodė neįmanoma, – esame laisvi. Dėkojame Dievui, dėkojame negalimų dalykų Motinai ir meldžiame šviesos, kad būtume laisvės verti.

Savo Viešpatį Jėzų Kristų vadiname Gelbėtoju, nes jis veda mus į tikrąją laisvę. Žmogų labiausiai pavergia ne kokia nors santvarka arba tironas, bet nuodėmė. Jei nebūtų nuodėmės, nebūtų buvę tokių tironų, kaip Hitleris ar Stalinas, ir tokių nežmoniškų santvarkų, kurios neva rūpinosi žmogumi, o iš tikrųjų jį visiškai pavergė.

Kokiu keliu Jėzus veda pasaulį į tikrąją laisvę? Evangelija pasakoja, kad po Atsimainymo ant Taboro kalno Jėzus kalbėjo, jog jau laikas eiti į Jeruzalę, kur jam reikės kentėti ir mirti, bet paskui jis prisikels. Žmonijai išgelbėti iš nuodėmės vergijos reikėjo Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus. Petras dar nesuprato Viešpaties plano, todėl pasivadinęs Jėzų į šalį ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Taip, Petras dar nesuvokė, kad nuodėmė lengvai nenugalima. Reikia aukos, didelės aukos. Viešpats buvo pasiryžęs ją sudėti, todėl sudraudė prieštaraujantį Petrą, sakydamas: „Tu mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis.“

Šia proga Jėzus pasakė keletą labai reikšmingų minčių, kurias reikėtų įsidėmėti kiekvienam tiesos ir laisvės siekiančiam žmogui. Jis priminė tai, kas reikalinga žinoti kiekvienam pasiryžėliui, nutarusiam su Kristumi žygiuoti į tikrąją laisvę – būtinumą išsižadėti savęs ir nešti savo kryžių.

Išsižadėjimas ir kryžius gąsdina išlepusį ir savanaudį, kuris siekia iš šio gyvenimo pasiimti visa, kas malonu, ir nusimesti nuo savęs bent kiek sunkesnes naštas. Tokie žmonės sovietiniais laikais paskutinį rugpjūčio sekmadienį nėjo į Šiluvą, nes tai grėsė dideliais nemalonumais. Anuomet už šias piligrimystes ne vienas buvo pasiųstas į lagerį. Prieš dvidešimt metų ne visi ėjo ginti Lietuvos parlamento, nes tai buvo taip pat rizikinga. Šie žmonės ir šiandien elgiasi priešingai, nei ragina Viešpats. Jie nori tik imti, bet nenori duoti. Nori gero gyvenimo, tačiau baidosi darbo. Sakykime tiesiai: jie bijo kryžiaus, bijo, kad jų gyvenime būtų kas nors sunkaus. Bijo ko nors iš savęs pareikalauti, nes myli tik save. Į laisvę einama mylint ne tik save, bet ir kitus. Negalima eiti į laisvę užkraunat kryžių kitiems ant pečių; pirmiausia jį reikia nešti patiems.

Kas išdrįsta iki galo priimti Kristų, tas neverkšlena, kad laisvė neaprūpino tokiomis gėrybėmis, kurių pertekę skandinavai. Laisvė niekuomet neužtikrins mums ramaus ir sotaus gyvenimo. Kasdien reikės pakelti kokią nors naštą, kasdien reikės nepraeiti pro šalį matant, kad vargas beldžiasi į kieno nors duris.

Laivė yra didysis mūsų dienų iššūkis. Mes tikrai nepajėgsime pakeisti tų, kuriems laisvė šviečia kaip galimybė ką nors pagrobti, užvaldyti ar paminti kitų teises. Tačiau mes galime sekti Kristų, kuris pirmas parodė kelią į laisvę. Jis ne tik pakvietė savo sekėjus išsižadėti savęs, bet pats išsižadėjo net savo gyvybės, kad mes galėtume būti laimingi. Jis ne tik ragino kitus nešti savo kryžių, bet ryžtingai nukeliavo į Jeruzalę, nors žinojo, kad čia jo laukia kančia.

Tad šią valandą norėčiau pasveikint visus laisvus Lietuvos piliečius, kurie esat čia, Šiluvos aikštėje, ir ypač tuos, kurie rūpinatės žmonėmis su negalia, kad matote ne tik save, bet ir kitus, kad mokate mylėti ne tik save, bet ir kitus, kuriems ta meilė labiausiai reikalinga.

Popiežius Benediktas XVI Madride, susitikęs su dviem milijonais pasaulio jaunimo, kvietė jį nebijoti priimti Kristų. Kvietė priimti Kristaus Bažnyčią, nes vienam, be tikinčiųjų bendruomenės, tiesiog neįmanoma eiti paskui Kristų. Žmogui reikia palaikymo – jausti šalia savęs Kirėniečio petį ar ištiestą Veronikos drobulę.

Kelias į laisvę išsižadant ir nešant kryžių daug kam gali atrodyti per daug kietas ir sunkiai priimtinas. Tai netiesa. Šis kelias yra kur kas lengvesnis už tą, kuriuo eina savimeiliai ir savanaudžiai. Įsižiūrėkime į juos: jie nepatiria tikro džiaugsmo. Tai ne džiaugsmas, jei tam reikia degtinės ar bent alaus.

Sekdami Kristų, patiriame labai daug tikro džiaugsmo, nes žinome, jog esame Prisikėlimo vaikai, laisvės vaikai. Žmogų labiau už viską pradžiugina suvokimas, jog jis turi tiesą, sugeba mylėti ir atleisti, džiugina žinojimas, jog su juo drauge eina pats Viešpats. Tuomet jis gali sakyti su psalmininku: Net eidamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi arba su apaštalu Pauliumi: Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu! (Žyd 13, 6).

 


 

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune