Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus II advento sekmadienio homilija (2011 12 04)
Paskelbta: 2011-12-05 19:14:02

Pamąstymai laukiant šventų Kalėdų

Dar prieš advento pradžią reklamos pradėjo įtaigiai siūlyti pirkti dovanas, tarsi jos būtų Kalėdų esmė. Pati dovana yra gėris, tačiau Dievo žodis kviečia ne įsitraukti į pirkimo karštligę, bet nepamiršti kelio dėl takelio – ieškoti svarbiausios dovanos. Didžioji Kalėdų dovana yra Betliejaus Kūdikis, pats Dievas, norintis ateiti pas mus ir apdovanoti taip, kad to negali suvokti mūsų protas. Apaštalas Paulius sako: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ir kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Tačiau Betliejaus Kūdikis ateina tik ieškomas ir kviečiamas.

Pranašas Izaijas iš Babilono nelaisvės grįžtantiems tautiečiams kalbėjo: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. <...> Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“ (Iz 40, 3–9). Pranašas skelbė tai, į ką Izraelio žmonės nekreipė dėmesio. Jiems rūpėjo tik sugrįžti iš tremties, pamatyti tėvų pasakojimuose išsvajotą Jeruzalę – to turėjo pakakti jų laimei. Tačiau pranašas Izaijas kvietė tautą atsigręžti į Viešpatį, jo ieškoti ir jo kelio laikytis.

Neseniai ir mums atrodė, kad būsime laimingi, be svetimųjų pagalbos galėdami tvarkyti savo politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Ne visi suprato, kad kuriant naują gyvenimą reikia Evangelijos šviesos – Dievo nubrėžtų akiračių.
Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II mūsų Nepriklausomybės pradžioje, atsisveikindamas su Lietuva, Vilniaus oro uoste kalbėjo: „Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Šios šviesos dėka lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi.“

Gaila, bet daugelis lietuvių mąstė ir tebemąsto, kad visuomenės pažangai ir asmeniškai laimei reikia tik pinigų. Daug pinigų ir nieko daugiau. Taip daugelis įklimpsta į vartotojiškumą, į juodą materializmą ir nebemato ateities akiračių. Materializmas visuomet apakina.

Dievo žodis mums primena, kad mes esame į amžinąją tėvynę grįžtantys žmonės. Žemė, nors ir atrodytų graži bei patraukli, nėra tikrieji mūsų namai. Tai laikini namai, Babilonas su savo stabais ir žmogaus nuvertinimu. Šiame Babilone daug kalbama apie moterų teises, bet jos žeminamos laikant parduodamu ir perkamu daiktu. Vaikų teisėms apginti kuriamos institucijos, bet Lietuvoje niekuomet nebuvo tiek nuskriaustų, tėvų meilės nepatiriančių vaikų. Niekuomet nebuvo taip nuvertinta šeima.

Apaštalas Petras apie šių laikinųjų namų likimą taip sako: „Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs“ (2 Pt 3, 10).

Adventas ragina mąstyti apie tėvynę, kuri niekuomet nesuskils ir nesudegs. Ragina šalinti kliūtis, galinčias apsunkinti mūsų kelionę tenai. Mes keliaujame į tėvynę, kai aplink save kuriame gėrį, mąstome, kad ne tik patys, bet ir kiti būtų laimingi. Žygiuojame į tėvynę, neužsiimdami nevaisingomis aimanomis, bet sąžiningu darbu prisidėdami prie gražesnės Lietuvos kūrimo.

Adventas nuteikia viltingai. Esame kviečiami ne baimingai laukti mirties ar pasaulio pabaigos. Priešingai – drąsiai pasitikti dabarties iššūkius neabejojant: Dievas bus su mumis net sunkių išbandymų valandomis, jei tik leisime jam būti mūsų bendrakeleiviu.

Adventas kviečia taisyti ateinančiam Viešpačiui kelią. Kartais tą kelią iš nesusivokimo ar silpnumo padarome kreivą. Todėl Dievo žodis kalba mums Jono Krikštytojo lūpomis: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! (Mk 1, 3). Labai aktualus šis Jono Krikštytojo skelbimas. Kurie gi iš mūsų galėtume teigti, jog neturime nieko, ką reikėtų pataisyti, neturime nė vienos nuodėmės, kad ją reikėtų apgailėti?

Šį mėnesį pradedame Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metus. Čia, Kauno arkikatedroje, prieš 93 metus 1918 m. gruodžio 1 d. jis buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilniaus ganytoju. Po nelengvų, bet labai vaisingų tarnystės metų 1927 m. palaimintasis arkivyskupas Jurgis Kauno arkikatedroje buvo palydėtas į amžinąją Tėvynę. Arkikatedra buvo laikinai priglaudusi jo mirtinguosius palaikus.

Gyviesiems palaimintasis Jurgis paliko įpareigojimą rikiuotis ir nešti tikėjimo šviesą. Jo gyvenimas yra pavyzdys, kiek daug galima nuveikti, kai vaikščiojama ir dirbama Dievo šviesoje. Ruošdamiesi Kalėdoms maldoje prašykime vieni kitiems malonės ir drąsos visuomet ištikimai laikytis Viešpaties rankos ir sutinkamą blogį nugalėti gerumu, kaip tai darė palaimintasis arkivyskupas Matulaitis.


Arkivysk. S. Tamkevičius


 

Ganytojo žodis

Evangelija sako, jog apaštalas Jonas pasiėmė Motiną pas save. Ir mes kvieskime ją pas save. Jos artumas keis mūsų gyvenimą. SVEIKA, MARIJA – ir tamsybės sklaidosi, ateina Šviesa – mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš homilijos Aušros Vartų atlaiduose

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune