Vyskupo J. Ivanausko homilija arkikatedroje bazilikoje (2011 12 24)
Paskelbta: 2011-12-27 19:05:55

Homilija pasakyta 2011 m. gruodžio 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje švenčiant Kalėdų nakties (Piemenėlių) Mišias

„Aš skelbiu jums didį džiaugsmą:
šiandien jums gimė Išganytojas –
Viešpats Mesijas.“

Brangūs broliai seserys,

nuoširdžiai sveikinu Jus susirinkusius drauge švęsti Jėzaus Kristaus gimimo šventės – Kalėdų.

Mes visi drauge su tikėjimo broliais ir seserimis visame pasaulyje šią šventą naktį ateiname susitikti su gimusiu Jėzumi.

Įvykis Betliejaus tvartelyje jau talpina savyje visa, apie ką vėliau pasakos Evangelija, – žmogaus išgelbėjimo istoriją. Talpina kartu savyje mūsų gyvenimą, pasakoja apie mus. Jėzaus gimimo prakartėlė pakviečia mus užeiti į vidų, – ne stebėti įvykio iš šalies, bet jame dalyvauti, nes tik taip mes galime su Jėzumi susitikti...

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Tai pati giliausia ir labai konkreti tiesa apie žmogų. Tai egzistencinio tikėjimo slėpinys, pripildytas gerumo, švelnumo, maloningumo, jautrumo, tikros meilės, spinduliuojančios šviesos, vidinio tvirtumo, vilties ir tikėjimo žmogaus gerumu ir geresniu pasauliu.

Šioje žmogumi tapusio Dievo Sūnaus perspektyvoje Kalėdos mus kviečia pirmiausia iš naujo apmąstyti save ir savo gyvenimą, iš naujo save atrasti. Jis tapo žmogumi, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume. Šita perspektyva mums primena ir leidžia pajausti savo ir kiekvieno žmogaus orumą ir gyvenimo vertę. Gimdamas silpnu kūdikiu Jėzus atskleidžia žmogiško silpnumo ir tikros galios paradoksą: jis reikalingas kitų, prie jo gali ateiti visi, jis yra arčiausiai silpnų ir kartu jis yra Viešpats, Dangaus ir žemės Kūrėjas, Visagalis, Mylintis, Gailestingasis Dievas.

Betliejaus Kūdikyje prasmę ir viltį randa kiekvienas, ir skurdžiausioje aplinkoje gimstantis kūdikis. Jame prasmę ir viltį randa sergantys, apleisti, vieniši, bet kokį liūdesį ar kančią patiriantys žmonės. Prasmės šviesa Betliejus spindi jauniems, kūrybingiems, gyvenimo džiaugsmu trykštantiems žmonėms, kviesdamas kurti žmoniškesnį ir teisingesnį pasaulį, palengvinti kitų vargą ir kančią.

Gimęs Kristus nušviečia mus Dievo malonės šviesa, ir Viešpaties žodis, kaip tuos piemenėlius, kviečia skubėti prie Dievo. „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien jums gimė Išganytojas! Jis yra Viešpats Mesijas!“

Žmogui keisti save be Dievo, neprarandant savęs, kitų ir gyvenimo džiaugsmo, labai sunku, beveik neįmanoma. Tas pats pasakytina ir apie pastangas pagerinti pasaulį. Vienas dvasinis rašytojas, pasakodamas apie Dievo veikimo pobūdį ir žmogaus elgesį, taip klausia: „Ar buvo gyvenime atvejų, kai ko nors karštai prašei iš Dievo, tikėjai, kad tavo prašymas yra pagal Dievo valią ir kad Dievas turėtų tau tai suteikti? Tačiau laikui bėgant ir Dievui vis neatsakant į tavo prašymą, tu vis rečiau prašei, nusivylei Dievu ir galiausiai lioveisi to prašyti. Ar tau taip buvo nutikę?“

Mes turime atskubėti prie prakartėlės, pas Jėzų, kad mus nutviekstų Viešpaties malonės šviesa, kad neišsigąstume savęs, kitų, neramaus pasaulio. Šita Viešpaties šviesa pirmiausia parodys gimusio vaikelio Veidą ir padovanos šypseną mūsų veide. Padovanos dievišką, o kartu ir giliausiai žmogišką sentimentą, tokį patį, kokį jaučiame savyje, žvelgdami į kiekvieną gimusį kūdikį. Šitą Jėzaus žvilgsnį mes atpažinsime ir vėliau, klausydami jo žodžių Evangelijoje, matydami jo darbus, palydėdami kryžiaus keliu, atpažindami Prisikėlusįjį Velykų rytą.

Jėzaus žvilgsnis mūsų žvilgsnio nepaliks kiekvieną dieną... Kilniu žmogaus žvilgsniu jis kvies žvelgti į kiekvieno žmogaus, ypač kenčiančio, reikalingo pagalbos veidą ir ten atpažinti tas pačias Jėzaus akis. Jo mylinti Širdis kvies turėti gerą, mylinčią, didelę, gailestingą širdį, kurioje tilptų kiti – šeimos nariai, artimi ir brangūs žmonės, giminės, draugai, bendradarbiai, kiekvienas artimas, šalia esantis žmogus, kitų džiaugsmai ir rūpesčiai.

Jėzaus akių žvilgsnį nešiojosi ir nešiojasi daugybė žmonių... Į tas akis, į kurias jie pažvelgia, ateina Kalėdos ir skamba tie patys žodžiai: „Nebijokite! Aš skelbiu jums didį džiaugsmą! Jums gimė Išganytojas! Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.“ Tokį žvilgsnį ir tokią širdį turėjo Jonas Paulius II, tėvas Pijus, motina Teresė, Vaclavas Havelas, Jurgis Matulaitis...

Ir mums taip žvelgiant į kitų žmonių akis, visada skambės ta pati Betliejaus angelų giesmė, tie patys žodžiai... Ne tik šią šventą Kalėdų naktį, bet visada, kada tik matysime Jėzaus žvilgsnį kito žmogaus akyse, kada širdis plaks Jėzaus širdies meile.

Ir taip diena po dienos, metai po metų, tokiu žvilgsniu žvelgdami į kitų žmonių akis, mes tarytum nejučiomis pajusime, jog kažkas mumyse pasikeitė... Taip. Įvyko tikras Betliejaus stebuklas. Ir ne tik mums. Betliejaus stebuklą, kartu su Jėzumi, visą gyvenimą dovanojome kitiems...

Džiaugsmingų šventų Kalėdų!

Amen.

Ganytojo žodis

Maža kibirkštis sukelia didelį gaisrą. Dažnai pakanka, kad Evangeliją paliudytų vienas žmogus, ir daugybė žmonių priartėja prie Viešpaties. Šiandien mes prisimename ne tik tuos tolimų kraštų misionierius, bet ir žadiname širdyje norą būti misionieriais savo aplinkoje.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

Iš Misijų sekmadienio homilijos šeimoms

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune