Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija Atsinaujinimo dienoje (2012 01 29)
Paskelbta: 2012-02-08 15:56:06

 Gal atėjai mūsų pražudyti?

Homilija pasakyta Atsinaujinimo dienoje 2012 m. sausio 29 d.

Jėzus su apaštalais atvyko į Kafarnaumą. Tai mažas miestelis, veikiau kaimas, išsidėstęs prie Genezareto ežero, žvejo Simono Petro tėviškė. Iki mūsų dienų yra išlikę tik šio miestelio griuvėsiai ir apgriauta sinagoga, ta pati, kurioje mokė Jėzus.

Jėzus, kaip jam buvo įprasta, atėjo į sinagogą ir pradėjo mokyti. Klausytojai juto, kad jis moko ne taip, kaip kiti kalbantieji. Jis kalbėjo kaip turintis galią. Šią galią ypač pajuto piktosios dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ (Mk 1, 24).

Tai, ką kalbėjo Jėzus, buvo ne Dievo žodžio komentaras, bet pats Dievo žodis, išeinantis iš Amžinojo Žodžio, Dievo Sūnaus, lūpų. Šitas žodis privertė sudrebėti demoną ir palikti apsėstąjį žmogų, o klausantiems kėlė nuostabą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“(Mk 1, 27).

Susitelkime prie minties, kurią apsėstojo lūpomis ištarė demonas: „Ko tau, Jėzau, iš mūsų reikia? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Šitame demono šauksme skamba baimė, pavojaus grėsmė ir sumišimas. Ten, kur ateina Dievas, demonas turi pasitraukti ir dėl to jaučiasi nelaimingas. Tai, ką šaukė piktosios dvasios apsėstas žmogus, šiandien nuolat girdime. Žinoma, nesiruošiu tvirtinti, kad velnio apsėdimas yra visur, kur yra priešinamasi Dievui ar Bažnyčiai, tačiau kur yra neapykanta, demonas visuomet yra šalia. Jis yra tas, kuris negali mylėti, gali tik neapkęsti.

„Bažnyčia, ko tau iš mūsų reikia?“ – šaukia siekiantieji iš žmonių sąmonės pašalinti normalų šeimos suvokimą ir pakeisti jį neatsakinga partneryste. Šie žmonės tariasi kovoją už žmonių teises ir jų laimingą gyvenimą, todėl Bažnyčios remiamą atsakingą tėvystę ir motinystę priima kaip grėsmę jų įsivaizduojamai laimei.

„Bažnyčia, ko tau iš mūsų reikia?“ – antrina karingi netradicinių seksualinių orientacijų žmonės, kurie savo gyvenimo būdą nori primesti visiems žmonėms kaip moralinę normą. Jie net nesiklauso, kad Bažnyčia neniekina net paties didžiausio nusidėjėlio, tik visus kviečia laikytis Dievo kelio, kaip jis yra nubrėžtas Šventajame Rašte ir Dekaloge.

„Bažnyčia, ko tau iš mūsų reikia?“ – piktinasi hedonistinės kultūros nešėjai, žmogaus laimę matuojantys juslinių malonumų kiekiu ir dievinantys kontraceptikus, leidžiančius neatsakingai naudotis seksu. Jie kaltina Bažnyčią, kuri tarsi bando atimti iš jų tai, kur jie suranda laimę.

„Bažnyčia, ko tau iš mūsų reikia?“ – šaukia manipuliuotojai žmogaus embrionais. Jie pyksta ant Bažnyčios, kam ji gina žmogaus gyvybę ir nepritaria žmogaus embrionų naudojimui eksperimentams, draudžia juos pirkti ir parduoti. Jie jaučiasi nelaimingi, kai Bažnyčia primena, jog žmogus turi būti gerbiamas nuo jo pradėjimo momento iki natūralios mirties.

„Bažnyčia, ko tau iš mūsų reikia?“ – nerimsta mūsų dienų karingosios feministės ir visomis galimomis nuodėmėmis kaltina Bažnyčią bei tiki, kad laimingos galės būti tik su vyrais besilygiuojančios moterys. Bažnyčia netiki šia lygiava, nes ją matė Sovietų Sąjungoje, kai moterys buvo traktorininkės, medžių kirtėjos ir kelių darbininkės, o vyrai brigadininkai jas prižiūrėdavo.

„Bažnyčia, ko tau iš mūsų reikia?“ – šaukia alkoholio reklamuotojai, gamintojai ir prekiautojai. Jie kaltina Bažnyčią, kad ji trukdo verslui ir kenkia šalies biudžetui, sportui bei kultūrai.

Šie žmonės ragina Bažnyčią nebūti „atsilikusia“ ir prisitaikyti prie dabarties laikų. Jeigu jie būtų atviri, tuomet tiesiai siūlytų Bažnyčiai prisitaikyti prie pasaulio dvasios, nieko bendro neturinčios su Kristaus dvasia. Šie žmonės pataria kunigams per pamokslus nekalbėti apie nuodėmę ir pragarą, bet būti psichologais – guosti žmones, kalbėti jiems tik apie meilę, bet, šiukštu, neliesti visuomenei aktualių temų. Jie pataria Evangeliją pritaikyti prie sekuliariosios kultūros, nes antraip, jų nuomone, Bažnyčia turėsianti sunykti. Jie pataria elgtis taip, kad Evangelijos žodis taptų išdvokusia druska. Tačiau argi Kristus nekalbėjo: „Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5, 13).

Bažnyčia nesiekia atimti iš žmogaus nei džiaugsmo, nei sėkmės gyvenime, nei asmeninės laimės, tik kaip motina persergsti: „Vaikeli, būk atsargus: ne viskas, kas blizga, yra tikra!“ Mes renkamės Bažnyčią dėl to, kad ji yra mums Kristaus padovanota. Mes renkamės Bažnyčią, nes joje surandame patį Kristų. Mes renkamės Evangeliją, nes ji atsako į giliausius mūsų prigimties troškimus. Mes renkamės krikščioniškąjį tikėjimą, kurį pasirinko palaimintasis arkivyskupas Matulaitis ir nesuskaitoma daugybė Kristaus sekėjų. Krikščioniškasis tikėjimas padėjo jiems pereiti žemę darant gera ir laimėti amžiną draugystę su Dievu.

Arkivysk. S. Tamkevičius

Ganytojo žodis

Viešpats duoda žmogui išminties suprasti Kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune