Kauno arkivyskupo metropolito
Kęstučio KĖVALO homilija arkikatedroje: „Pasitikiu Viešpačiu, nes Jis mūsų tikroji viltis.“ (2020 06 24)
Paskelbta: 2020-06-24 14:56:21

Ekscelencija apaštališkasis nuncijau, Jūsų Eminencijos, garbingieji Vyskupai, seseriškų Bažnyčių Ganytojai, mielieji kunigai, vienuolės ir vienuoliai, Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentai, civilinės valdžios atstovai, brangūs broliai ir seserys,

susirinkome šiandien į mūsų iškiliąją Kauno arkikatedrą baziliką. Jos sienos ir skliautai saugo permainingos Lietuvos istorijos, didžių jos asmenų ir įvykių gyvą atmintį. Ši Katedra mena XV a. Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir Kauno miesto pradžią. Ji primena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir ja besirūpinusius to meto Lietuvos valdovus. Jos kripta saugo Žemaičių didįjį vyskupą Motiejų Valančių, tą brangų ganytoją, savo plačia pastoracine veikla padariusį įtaką Lietuvos tautiniam ir dvasiniam atgimimui, kurio kulminacija tapo 1918-ųjų metų Vasario 16-oji. Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra mena Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimą 1926 metais su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu priešakyje, kuris čia prieš tai pats gavo vyskupo šventimus, o po mirties buvo palaidotas jos kriptoje. Po šiais skliautais aidėjo kompozitoriaus Juozo Naujalio vargonų garsai ir prel. Jono Mačiulio-Maironio metaforomis padailinti pamokslai. Ši Katedra girdėjo pirmąjį Kauno arkivyskupijos ganytoją ir viso Šventojo Rašto vertėją į lietuvių kalbą arkivyskupą profesorių Juozapą Joną Skvirecką. Pagal jo vardą ir pačiai Kauno arkivyskupijai dangiškuoju globėju parinktas šventasis Jonas Krikštytojas, kurio liturginę iškilmę šiandien švenčiame. Čia lygiai prieš 100 metų, t. y. 1920 metų gegužės 15-ąją įvyko Steigiamojo Seimo pradžia ir pirmosios iškilmės, kuriose šis ganytojas pasakė sveikinimo žodį. Čia skambėjo ir jam talkinusio palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, o vėliau ir antrojo Lietuvos istorijoje kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC tėviški žodžiai. Ši Katedra priėmė didžiuosius į Lietuvą atvykusius svečius: apaštališkąjį vizitatorių Achille Ratti, vėliau tapusį popiežiumi Pijumi XI, ir Šventojo Petro įpėdinius bei Visuotinės Bažnyčios ganytojus – Šv. Joną Paulių II ir popiežių Pranciškų.

Tačiau šio pastato tikroji paskirtis ir reikšmė dar gilesnė nei tik šie žmonės ar įvykiai. Juk ji simbolizuoja gyvąją Bažnyčią, kuri yra tarsi Dangaus Karalystės ambasada žemėje. Joje renkasi žmonės, Krikštu gavę jos pilietybę. Jie čia ateina, nes trokšta išgirsti Dangaus Tėvo balsą, sklindantį Šventojo Rašto žodyje ir čia suskambantį širdies klausai. Ji yra Dievo ir žmogaus paties įspūdingiausio susitikimo vieta. Viešpats Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, čia pasitinka kiekvieną ateinantįjį, kurie patikėjo Jo kvietimu: „Ateikite pas mane visi, kurie alkstate ir esate prislėgti; aš jus atgavinsiu!“ (Mt 11, 28). Jėzus padovanojo žmonijai naują regėseną – Dievo, žmogaus ir pasaulio. Tai Jis perkeitė žmonijos vaizduotę, kaip turime matyti ir suprasti mus mylintį Dangaus Tėvą. Tai Jis paskelbė, kad visi esame broliai ir seserys ir tarp mūsų neturi būti svetimų. Jo žinia revoliucinė – kitam žmogui, ar šalia, ar toli esančiam, turi būti suteikiama tokia pagarba, tarsi pačiam Dievui. Niekas žmonijos istorijoje nėra kalbėjęs iškiliau apie žmogaus kilnumą! Kokią pagarbą antikinis pasaulis teikė Dievui ar dievams, tokia yra privaloma kitam žmogui, kur nėra svetimų, nes visi esame to paties Dangaus Tėvo vaikai, o gyvenimo šiame pasaulyje tikslas – tai nuolatinės pastangos kurti meilės civilizaciją.

Jėzus užtikrino mums amžinojo gyvenimo viltį savo Prisikėlimo iš numirusių įvykiu, kuris suteikė žmonijos istorijai naują kryptį ir polėkį. Taip Jis paliko mums neįtikėtiną ir į vaizduotę nesutalpinamą pažadą – ką Jis vadino „Dangaus Karalyste“. Tai patikinimas, kad Jūs ir aš esame sukurti Dangui ir kad šiuo metu šis gyvenimas yra labai svarbi mūsų egzistencijos fazė, nes jau dabar yra dedami pamatai mūsų amžinybei.

Jėzus atėjimą nujautė ir apie Jį kalbėjo didieji senosios Izraelio tautos pranašai Ezekielis, Izaijas ir Jeremijas. Tačiau didžiausias iš jų yra šv. Jonas Krikštytojas. Šiandien Bažnyčios liturgija su džiaugsmu švenčia jo Gimimą. Kas tas keistais drabužiais apsitaisęs žmogus, gyvenantis dykumoje ir mintantis skėriais bei laukų medumi? Apie jį Jėzus savo mokiniams sakė: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Jis savo gyvenimu mus moko tiesos meilės bei rodo karštos ir nuolankios širdies pavyzdį. Tuo metu atėjusiems krikštytis prie Jordano upės jis sakė: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti apgavo dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16). O pats Jonas save pavadino „balsu“: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas, taisykite, Viešpačiui kelią!“ (Jn 1, 23).

Izraelyje vaiko vardo suteikimas dažnai reiškė susiklosčiusias aplinkybes, išvaizdą ar ypatingą Dievo veikimą. Jo motina Elzbieta, savo kaimynų nuostabai, tėvo Zacharijo noru vaiką pavadino Jonu, kas reiškia „Jahvės dovana“, arba „Dievas yra maloningas“. Tėvas Zacharijas turėjo pranašišką viziją apie savo sūnų. Jis Šventosios Dvasios pagavoje sušuko: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76). Jam buvo išpranašauta misija: žmonių širdyse parengti kelią tautos laukiamam Mesijui – Kristui. O tada pridūrė; „Tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (Lk 1, 77). Graikai tikėjo į bejausmį dievą, žydai į įstatymo Dievą. Jonas parengė žmones susitikti meilės Dievą. Jis mokė žmones pažinti nuodėmių atleidimo ramybę. Tai ne baudų nurašymas, bet atleidimas kaip santykio atstatymas. Nutolęs Dievas gali tapti vėl artimas – ne baimės, o Meilės Dievu.

Šv. Jonas Krikštytojas skelbė tiesą apie Dievą ir žmogų. Jis buvo įsitikinęs, kad yra Dangaus ir Žemės Kūrėjas, padovanojęs mums šį pasaulį su Jo įdiegta tvarka, kurią mes galime atpažinti. Jis rodė, kad žmogus yra iškiliausias Dievo atvaizdas, nes turi savyje Kūrėjo dovanotą protą ir laisvę. Pranašai yra žmonės, kurie pašaukti skelbti giliausią tiesą apie Dievą ir priminti tikrąjį žmogaus pašaukimą. Į tai įeina ir misija įvardyti blogį, nuodėmę bei laisvinti juose Dievo vaikų laisvę. Juk atsitinka taip, kad žmonės gali gyventi pačiu įspūdingiausiu istoriniu laiku, kaip tie Emauso mokiniai Velykų rytą, (plg. Lk 24, 13–16) ir nematyti juos lydinčios Dievo malonės. Tačiau įvardyti blogį ir sklaidyti miglą yra pakankamai pavojingas užsiėmimas. Juk gerai žinome, kad šv. Jonas Krikštytojas galiausiai tapo tiesos kankiniu. Jo sakinys to meto romėnų pareigūnui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“ (Mk 6, 18) jam kainavo gyvybę. Atrodytų labai keista: kodėl tas, kuris save vadina tik „balsu“, gali būti kuo nors pavojingas? Kodėl jis turėtų būti baudžiamas mirtimi? Nei jis ginklais žvangino, nei jis ką nuskriaudė. Būti pranašo „balsu“ pasaulyje reiškia keisti tai, kaip mes matome mus supančią tikrovę.

Šiandien šią pranašišką misiją tęsia Bažnyčia. Ji trokšta ir toliau žmonijos istorijoje nešti tą pranašų skelbiamą žodį bei Jos įkūrėjo Jėzaus paraginta eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15). Kaip ta žinia atrodo šiandien? Jį gali būti suvesta į kelias labai svarbias Bažnyčios mokymo tiesas visuomenės atžvilgiu: besąlygiška pagarba žmogaus gyvybės šventumui; vyro ir moters santuokos bei lytiškumo sakralumas ir tikėjimo arba sąžinės laisvė. Atrodo, taip paprasta ir savaime suprantama. Tačiau šios įžvalgos žmonijos istorijoje buvo įtvirtinamos labai brangia kaina, net kankinyste. Dabar tai žmonijos šeimoje yra visuomenės sugyvenimo drauge pamatas. Šiandien baigiame pamiršti tironijos, vergovės ar totalitarizmo paliktas ašaras, kraują ir pelenus. Tačiau ir toliau turime budėti, nes tai, kas pasiekta, deja, yra dužlu.

Brangūs broliai ir seserys, Jūs ir aš, gyvendami šiandienos Lietuvoje, esame laimės kūdikiai, jei tik palygintume, kas čia dėjosi didesnę praėjusio šimtmečio dalį ir dar anksčiau. Šiemet švenčiame 30-ies metų atkurtos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės jubiliejų. Dar niekada tokių sąlygų kaip šiandien Lietuva nėra turėjusi. Maža to, Vakarų demokratijos šalys Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų laisvės projektą įvardija kaip vieną sėkmingiausių demokratijos pavyzdžių visame pasaulyje pastaruoju laiku. Vis dėlto turime prisiminti, ką šv. popiežius Jonas Paulius II yra priminęs: „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu“ (enciklika Centesimus Annus, 46). Tai, kaip naują įžvalgą, savo istorijos kelionėje subrandino ir išrinktoji Izraelio tauta. Nors ir turėjusi aiškumą apie tikėjimo į Dievą svarbą ir bandžiusi daugybę savo kurtų įstatymų apsaugoti tą „dvasinių vertybių“ reikšmę, vis dėlto galop priėjo išvadą, kad tik įstatymai negali išgelbėti. Reikalinga, sakytume, „vidinė motyvacinė sistema“ žmoguje, kuri padėtų jam to įstatymo laikytis. Reikalingas gilus santykis su Kūrėju, kurio aplinkoje galiu rinktis, kas yra gera, ir vengti bloga. Tai yra ta galia, kurios negali įsakyti joks įstatymas. Iš čia pasak, popiežiaus Benediktas XVI, „Bažnyčiai tenka pareiga apvalant protą bei mokant etikos savitai prisidėti, kad teisingumo reikalavimai taptų suprantami ir politiškai įgyvendinami“ (enciklika Deus Caritas Est, 28).

Į tokius uždavinius yra pašaukta šiandienos Bažnyčia, tokiems užmojams kviečiami jos ganytojai. Tai trapaus žmogaus pečius, vaizduotę ir jėgas pranokstantys lūkesčiai. Ir vis dėlto juos guodžia ne kartą Mokytojo iš Nazareto savo mokiniams skirtas padrąsinimas „Nebijokite.“ Tik šio pasitikėjimo dėka gali žengti tokį žingsnį kaip šis, – tapti Kauno arkivyskupijos ganytoju. Guodžiuosi, brangieji, Jūsų malda ir palaikymu! Esu paprastas žmogus, kilęs iš „gretimo rajono“. Pasitikiu, kad Dievo valia čia slaptingai veikia ir viską kreipia. Dėkoju popiežiui Pranciškui už skirtą pasitikėjimą, kurio bulėje užrašytus žodžius priimu kaip ganytojiškąjį uždavinį, kad mes būtume ne vien žodžio klausytojai, bet ir vykdytojai, geriau įsižiūrintys į tobuląjį laisvės įstatymą (plg. Jok 1, 22.25). Pasitikiu Viešpačiu, nes tik Jis yra mūsų tikroji viltis!

Dėkoju, mieli broliai ir seserys, už Jūsų maldą ir palaikymą. Nuoširdžiai dėkoju atvykusiems Lietuvos Respublikos Prezidentams, Seimo Pirmininkui, Vyriausybės kancleriui, ministrams, Seimo nariams, europarlamentarams, Kauno miesto merui ir visiems čia esantiems savivaldybių merams, administracijų direktoriams, universitetų, aukštųjų mokyklų, gimnazijų vadovams, kultūros ir mokslo sričių atstovams. Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkui arkivyskupui Gintarui Grušui, eminencijai Audriui Juozui Bačkiui, visiems garbingiesiems broliams vyskupams ir broliams kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, mieliems pastoracijos bendradarbiams ir iš Kauno arkivyskupijos, ir atvykusiems net iš Žemaitijos bei Mažosios Lietuvos! Noriu ypač padėkoti apaštališkąjam nuncijui, kuris šypsena drąsino priimti šį popiežiaus kvietimą. Ačiū Kauno arkivyskupijos ganytojams, kuriuos pažinau, – tai eminenciją Vincentą Sladkevičių MIC ir jo švelnų tėviškumą, eminenciją Sigitą Tamkevičių SJ, kurį laikau savo kunigiškosios kelionės vedliu, pavyzdžiu ir įkvėpėju už jo drąsą. Dėkoju arkivyskupui Lionginui Virbalui SJ už jo darbštumo, kruopštumo ir žinių troškimo pavyzdį. Dėkoju vyskupui Algirdui Jurevičiui, iš kurio tyliai mokausi ramybės ir gero nusiteikimo dovanos.

Iš visos širdies dėkoju savo šeimai – mano mieloms seserims Jūratei ir Neringai, kurios nuolat dovanoja man savo meilę. Dėkoju savo tėčiui, kuris man vis sakė: „Svarbiausia, kad būtum doras žmogus.“ Na, o labiausiai noriu padėkoti savo mamai, kuri sekmadieniais vis paklausdavo: „Ar eisi šiandien kartu su manimi į bažnyčią?“ Be jos to kvietimo dabar čia aš turbūt nestovėčiau...

Pavedu savo ganytojiškąją tarnystę Šiluvos Dievo Motinos globai, šv. Jono Krikštytojo bei apaštalų šventųjų Petro ir Pauliaus užtarimui! Teišsipildo visų mūsų gyvenime ir mūsų Tėvynėje didžio pranašo šv. Jono Krikštytojo kvietimas: „Taisykite Viešpačiui kelią“ (Lk 3, 4). AMEN.

Ganytojo žodis

Mergelės Marijos kvietimas Šiluvoje garbinti Sūnų aktualiai skamba ir šiandien. Turime dovanoti laiką, pastangas, kitaip tariant, „arti“ dėl Jėzaus reikalų, kad pasaulis keistųsi į „geresnę savo versiją“, kad Dievas būtų mūsų pačių gyvenimo centras. Tik tuomet ateina Dievo dovanota tikroji ramybė.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune