Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija „Meilės gelmė“
Paskelbta: 2012-03-30 09:41:04

 Meilės gelmė
 

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus atvyksta į Jeruzalę, žinodamas, kad čia jo laukia kančia ir mirtis. Meilė dangiškajam Tėvui ir žmonėms veda jį aukos keliu, ir jis ryžtingai juo eina, nes žino, kad tik taip gali būti sunaikinta nuodėmė. Jėzus eina meilės keliu ir nori, kad juo eitų ir jo sekėjai. Tačiau meilė be pasiaukojimo yra tik tušti žodžiai, todėl Jėzus kalba apie aukos būtinumą: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 24–25).

Kas atsitinka, kai žmogus nenori tapti apmirusiu kviečio grūdu? Apsižvalgę aplink save, lengvai pastebime, kad visur, kur viešpatauja blogis, jis paprastai kyla iš žmonių savimeilės ir savanaudiškumo. Savimyla niekuomet nemąsto ne apie kitus, kad jiems padėtų būti laimingiems, bet mąsto tik apie save. Savanaudis pasiruošęs tik imti, bet ne duoti. Savimeilė, skatinanti žmogų ieškoti tik sau naudos ir lengvo gyvenimo, tampa blogio, kuriame kamuojasi Lietuvos žmonės, versme.

Šiandien mes kenčiame ne dėl to, kad tapome laisvi ar kad priklausome Europos Sąjungai, o todėl, kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį nesimokėme mylėti nei Dievo, nei žmonių. Savanaudis nenori dirbti ir labai nori gyventi iš valstybės pašalpų. Jis nori, kad valstybė juo rūpintųsi, bet nemąsto, kad pinigus kažkas turi uždirbti. Savanaudis, net prastai dirbdamas, nori gauti gerą atlyginimą ir, jo negaudamas, ieško ne savo, bet kito kaltės.

Blogyje paskendusį pasaulį gali išgelbėti tik meilė, panaši į tą, kuri kančios išvakarėse liepsnojo Jėzaus širdyje. Kad būtume laimingi ir kad laisvoje Lietuvoje būtų gera gyventi, mums neduota daug pasirinkimų. Jis yra tik vienas – mylėti ir mokyti kitus tikros meilės, o ji neatskiriama nuo aukos, t. y. pasišventimo kitų labui. Tik šiuo keliu eidami, galime pasiekti ir asmeninę laimę.

Mus žavi motinos meilė, nes ji visada pilna aukos ir savęs užmiršimo. Jei motina mąstytų ne apie vaikus, kaip juos padaryti laimingus, o apie save, kad galėtų lengvai gyventi, tuomet turėtume ne motiną, bet savanaudę moterį ir nieko daugiau. Jeigu tėvas nuo ryto iki vakaro nemąstytų apie savo šeimos ir vaikų laimę, būtų ne tėvas, bet tik savimi besirūpinantis egoistas.

Jėzus Kristus, kviesdamas mus, jo sekėjus, prisiimti kviečio grūdo likimą, kviečia eiti tikros meilės keliu. Grūdas krinta į žemę net tam, kad supūtų, bet kad atneštų vaisių. Žmogus dirba, patiria sunkumų ir aukojasi ne tam, kad apsunkintų savo gyvenimą, bet kad kada nors galėtų pasidžiaugti savo darbo ir pasiaukojimo vaisiais.

Šiemet išskirtinį dėmesį skiriame palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Kas jo gyvenime buvo didingo ir pamokančio? Ar kad jis buvo neeilinis Petrapilio akademijos profesorius, Vilniaus arkivyskupas, vėliau – popiežiaus legatas? Ne, ne tai svarbiausia. Didingiausia palaimintojo gyvenime buvo meilės ir aukos kelias, kuriuo ėjo per visą sąmoningą gyvenimą. Jis nesiekė valdžios, turtų, bet pasirinko vienuolinio gyvenimo kelią, kad galėtų ištikimai sekti Kristų.

Kai kam gavėnia asocijuojasi tik su griežtesniu pasninku ir pasilinksminimų vengimu. Iš tikrųjų gavėnios metas skirtas mums dvasiškai augti, o tai prasideda nuo augimo meilei. Reikia intensyviai mokytis tikros meilės, nes jos reikia ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Krikščionybė tuo ir žavi, kad jos esmė yra meilė. Dievas, mylėdamas žmogų, siunčia Sūnų Jėzų Kristų, kad žmogų prikeltų iš blogio. Jėzus, mylėdamas žmones, palieka Bažnyčią, kad ji tęstų jo meilės misiją. Bažnyčioje susibūrusieji yra ne angelai, bet patys paprasčiausi žmonės, kartais galintys net sunkiai klysti. Tačiau jie visuomet žvelgia į savo Mokytoją ir bando eiti paskui jį. Jie nuolat įsiklauso į Kristaus kvietimą: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26). Kristus, mylėdamas mus, apkabina kryžių – prisiima į žemę kritusio kviečio grūdo likimą. Jis drąsina ir mus, kad būtume ten, kur yra mūsų Mokytojas.

Dėl nuodėmės sužeistos prigimties esame nesveikai savanaudžiai ir savimylos, todėl be pastangų negalime subręsti tikrai meilei. Jos reikia nuolat mokytis ir ne tiek iš knygų, kiek iš paties gyvenimo. Tik ką paminėjome LKB kronikos 40-metį. Gūdžiais brežnevizmo metais apie Kroniką buvo susibūrę daug kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie dirbo be užmokesčio, rizikavo laisve ir turėjo tik vieną tikslą – priartinti Lietuvai laisvės rytą. Apie dvidešimt jų jau yra iškeliavę pas Viešpatį. Tai arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kunigai – Virgilijus Jaugelis MIC, Karolis Garuckas SJ, Bronius Laurinavičius, Stanislovas Kiškis, pasauliečiai – Vladas Lapienis, Povilas Buzas ir daug kitų. Jie – mūsų tautos ir Bažnyčios nenykstantis turtas, švyturiai, primenantys, kad Kristaus kvietimas mylėti ir aukotis yra visiškai įgyvendinamas.

Ačiū, Viešpatie, už Tavo kryžiaus mokyklą, nes tai meilės mokykla. Ačiū už visus žmones, kurie išdrįso eiti Tavo pėdomis ir parodė mums, kad galima rinktis meilės kelią. Iš tikrųjų esame privilegijuoti žmonės. Esame tie, apie kuriuos Tu pasakei: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).

Arkivysk. S. Tamkevičius

Ganytojo žodis

Bažnyčia kaip visuotinis Dievo meilės sakramentas pasauliui tęsia Jėzaus misiją istorijoje ir siunčia mus visur, kad per mūsų tikėjimo liudijimą ir Evangelijos skelbimą Dievas galėtų ir toliau rodyti savo meilę, paliesti ir perkeisti širdis, protus, kūnus, visuomenes ir kultūras kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku.

Iš popiežiaus Pranciškaus Žinios Misijų sekmadieniui

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune