Archyvo įrašas

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje – dabartis ir ateities perspektyvos ruošiantis 2000 m. krikščionybės jubiliejui

Nelengva objektyviai įvertinti dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, nes galima pakliūti į perdėto optimizmo ar pesimizmo spąstus. Bažnyčia šiandien laiko egzaminą, apie kurio rzultatus dar per anksti kalbėti. Pasikeitė santvarka, atgauta nepriklausomybė, tačiau atėjo nauji sunkumai, nemažesni už ankstesniuosius. Visose bažnytinio gyvenimo srityse yra daug neišspręstų klausimų. Man teikia vilties tas faktas, kad Lietuvos Vyskupų Konferencija rimtai ėmėsi darbo išanalizuoti dabartinę padėtį ir artimiausiu laiku sukurti sielovados planą, kuris turėtų paliesti visas Bažnyčios gyvenimo sritis. Šiame pranešime aš glaustai paliesiu tik kai kuriuos aktualius gyvenimo klausimus.

Katekezė

Praktikuojančių Lietuvos katalikų didžioji dalis stokoja gilesnio tikėjimo pažinimo, o jų elgseną daugiausia nulemia tradicijos. Jaunimą domina biznis, diskotekos, sportas ir labai dažnai jis tampa masinės kultūros auka. Bažnyčia daugiausia dėmesio skiria bendrojo lavinimo mokyklas lankančiam jaunimui. Šiuo metu tikybos mokosi 361 000, o etikos kurso klauso – 147 000 mokinių. Dar trūksta kvalifikuotų katechetų, tačiau per penkerius metus tikybos dėstyme esame pasiekę gana gerų rezultatų. Lietuvoje kunigai yra labai apleidę suaugusiųjų katechezę; neišnaudojamos visos galimybės katekizuoti tiek jaunus, tiek suaugusius žmones.

Artimiausioje ateityje reikės pakeisti nusistovėjusią nuostatą, kad galima teikti sakramentus, bet nesirūpinti rimta katekeze. Ypatingai svarbi tėvų katekezė ruošiant Krikštui, o jaunimo – ruošiant Sutvirtinimui ir Santuokos sakramentui. Gaila, kad lig šiolei kai kur Sutvirtinimas teikiamas mažiems vaikams ir tuo būdu praleidžiama proga paauglių katekezei. Netoleruotina, kad jaunavedžiai tuokiami be rimto paruošimo tiek religiniam, tiek šeimos gyvenimui. Reikės pasirūpinti pačius tėvus įtraukti į savo vaikų katekizaciją, kad jie neliktų nuošalyje, kai jų vaikai ruošiasi sąmoningo religinio gyvenimo pradžiai. Noriu ypač pabrėžti klebonų atsakomybę už tikybos pamokas, už katechetus, jų kvalifikacijos ir dvasinio gyvenimo kėlimą. Būtina, kad VDU Teologijos fakultete būtų įsteigta pedagogikos katedra ir, kad būsimiems pedagogams būtų teikiama reikalinga dvasinė formacija. Visus religinius judėjimus ir organizacijas reikės vienokiu ar kitokiu būdu įtraukti į katekezės darbą. Tinkamų asmenų ir lėšų ieškojimą katekezei reikia laikyti prioritetiniu sielovados reikalu. Tai svarbiau už mūrinių bažnyčių statybą. Galiu pasidžiaugti, kad jau yra užbaigtas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ ir šiais metais jį galės visi įsigyti. Bus gera proga jį studijuoti ir atnaujinti savo tikėjimo pagrindus.

Kunigų rengimas

Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (ir ne tik joje) būsimųjų kunigų formavimo metodai yra paveldėti iš Nepriklausomos Lietuvos laikų, tuo tarpu ateinantieji į Seminarijas kandidatai yra būsimi XXI amžiaus kunigai. Šiandien Lietuvoje didžiausia problema nėra kandidatų į kunigystę trūkumas, bet kandidatų atranka ir jų reikiamas formavimas, kad į Viešpaties vynuogyną išeitų ne kulto tarnautojai, o kunigai, pasiryžę savo gyvenimą paaukoti Dievo ir žmonių tarnybai.

Kuo greičiau reikia pakeisti Seminarijų ugdymo programą pagal „Optatam totius“, „Pastores dabo vobis“ ir kitus Bažnyčios dokumentus. Vyskupams reikės pasirūpinti, kad ketinantiems siekti kunigystės būtų įsteigti parengiamieji kursai. Praėjusių metų rudenį mūsų Seminarijas vizitavo Studijų kongregacijos atsiųsta komisija ir šiuo metu jau turime direktyvas, kaip reikės tobulinti būsimųjų kunigų formavimą. Džiugu, nes patys klierikai aktyviai rūpinasi, kad Seminarija kuo greičiau būtų reformuota pagal dabartinius Bažnyčios reikalavimus ir galėtų siekti brandžios kunigystės.

Kunigų gyvenimo atnaujinimas

Lietuvoje yra įvykę esminių demografinių pasikeitimų – dauguma žmonių gyvena miestuose. Dėl kunigų stokos miestuose beveik nevykdoma rimta sielovada ir kunigai likę „sakramentų teikimo fabrikais“, tuo tarpu kaimuose yra likę daugiausia pagyvenę žmonės, bažnyčių lankomumas nedidelis, todėl jauni kunigai kartais jaučiasi mažai reikalingi. Vyresnės kartos kunigai Bažnyčios misiją mato atkuriant prieškarinių laikų dvasią ir tradicijas; jaunesnieji kunigai norėtų gyventi Vatikano II dvasia, tačiau dažnai stokoja tinkamo pasirengimo kunigiškam darbui. Vatikano II Susirinki-mo ir vėlesnieji Bažnyčios dokumentai daugumai kunigų yra per mažai pažįstami. Per mažai mokomasi ir povatikaninės Bažnyčios patirties, o Vakarų klaidos suabsoliutinamos. Išdrįsiu teigti, kad Vakarų dažnai bijome ir todėl, kad lengviausia sakyti: viską žinome ir nieko nereikia keisti.

Lietuvos kunigijos atsinaujinimas yra pirmaeilis Bažnyčios uždavinys, nes jei neturėsime gerų vadų, tada Bažnyčios ateitis bus labai miglota. Visiems kunigams reikia studijuoti Vatikano II ir povatikaninius Bažnyčios dokumentus, ypač „Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovą“. Vyskupams reikia paruošti permanentinio kunigų formavimo programas ir nepalikti nė vieno sielovadoje dirbančio kunigo, kuris nekeltų savo intelektualinio ir dvasinio lygio. Lietuvos kunigai turi aiškiai įsisąmoninti, kad jie gyvena ne 1926 metais, kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, o ruošiasi sutikti 2000 metų krikščionybės jubiliejų.

Šeimų sielovada

Lietuviška šeima išgyvena krizę: neleistinomis priemonėmis, įskaitant ir abortus, reguliuojamas šeimos dydis. Nuolatos auga išsiskyrimų skaičius. Planuotos tėvystės federacijos tipo institucijos griauna krikščionišką santuokinio gyvenimo sampratą. Auga skaičius jaunų žmonių, kurie neturi supratimo apie pasiruošimą šeimai, apie ikivedybinį lytinį susilaikymą, - nevaldomas seksas yra pastatytas vertybių hierarchijos viršūnėje. Juodą darbą šioje srityje atlieka kai kurios masinės informacijos priemonės. Šiuo metu nėra reikiamos jaunavedžių katekezės ir jų paruošimo šeimos gyvenimui. Pasidžiaugti galima besikuriančiais šeimos centrais, kurie atlieka didelį pozityvų darbą. Visomis išgalėmis reikia vyskupams ir kunigams rūpintis, kad kiekvienoje didesnėje parapijoje veiktų šeimos centras, kuris rūpintųsi įvairiais šeimos gyvenimo klausimai. Vyskupai turės pasirūpinti, kad jaunavedžiai šeimos gyvenimui būtų rimtai ruošiami per tam triką laiką, kuris turėtų būti nustatytas visai Lietuvai.

Pasauliečiai

Pasauliečiai pastaruoju laiku vis daugiau įjungiami į bendrą gyvenimą, tačiau daugiausia vyrauja prieškarinis modelis, kai klebonas rūpinosi visais reikalais: remontais, pastoracija, sakramentų teikimu ir net visuomenine veikla. Dabartiniu metu pasauliečiai dirba mokyklose, masmedijose ir Caritas sferoje, tačiau daugelis kunigų šiems pasauliečiams rodo maža dėmesio. Parapijos tarybos daug kur yra tik formalios, beveik tolygios sovietmečio parapijų komitetams. Šventojo Tėvo raginimas rūpintis, kad pasauliečiai būtų įtraukti į aktyvų Bažnyčios gyvenimą yra radęs per mažai atgarsio. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad daug kur pasauliečiai labai sėkmingai darbuojasi Viešpaties vynuogyne. Kunigams ir pasauliečiams reikia gerai išstudijuoti posinodinį dokumentą “Christifideles laici”. Reikia daug dėmesio rodyti pasauliečiams, dirbantiems Caritas sferoje, kad jie jaustų, kaip labai Bažnyčiai reikalingas jų darbas. Labai svarbu įtraukti pasauliečius į šeimų apaštalavimą. Reikia ugdyti pasauliečius, atsakingus už visuomenės gyvenimą; palaikyti tuos pasauliečius, kurie užsiangažuoja politinei ar socialinei veiklai. Neslopinti, bet palaikyti kiekvieną gerą pasauliečių iniciatyvą.

Jaunimo sielovada

Bažnyčia pastaruoju metu jaunimui rodo daug dėmesio, tačiau mūsų akivaizdoje jaunimas tolsta nuo Bažnyčios. Turime tik nedaug sąmoningo krikščioniško jaunimo, susispietusio ateitininkijoje ir įvairiose maldos grupėse. Didžioji mūsų jaunimo dalis yra masinės kultūros įtakoje. Iki šiolei nuodugniai nesvarstyta, kaip padėti jaunimui, kad jis susiorientuotų šiandieniniame pasaulyje ir neatmestų Bažnyčios, tarsi pasenusios institucijos. Pasigendama Bažnyčios dialogo su jaunimu; nekonstruktyvi kritika tik atstumia jaunimą, kuris dažnai tampa sektų aukomis. Mokykla yra vieta, kur galime bendrauti su jaunimu, tik reikia rūpintis kokiu būdu kuo geriau panaudoti šią galimybę. Kunigams reikia mąstyti, kad parapijose įsikurtų jaunimo centrai, aprūpinti knygomis, audio ir video aparatūra. Jaunimą reikia įtraukti į aktyvų parapijos gyvenimą ir dalyvavimą liturgijoje. Kad tai nėra utopija puikiai liudija katalikiškos bendruomenės „Gyvieji akmenys“ veikla.

Dievui pašvęstas gyvenimas

Lietuvos vienuolijos sovietiniu metu labai daug pasitarnavo Bažnyčiai ir dabartiniu metu tikrai daug dirba, tačiau daugumai kongregacijų labai sunku atsikurti: trūksta sąlygų bendruomeniniam gyvenimui, ypač stinga tinkamų formuotojų, todėl kongregacijoms sunku priimti šiandienos iššūkius.

Visai neseniai sulaukėme labai svarbaus Bažnyčios dokumento “Vita consacrata” apie Dievui pašvęsto gyvenimo atnaujinimą, todėl kuo greičiau jį reikia išsiversti, studijuoti ir jo dvasia atnaujinti kongregacijų gyvenimą. Visos kongregacijos turi būti įjungtos į vyskupijų sielovados planą, todėl būtinos pastovios konferencijos vyskupijose dirbančioms kongregacijoms, kuriose būtų nagrinėjami aktualūs Dievui pasišventusiųjų gyvenimo ir veiklos klausimai. Reikia daugiau ryšio tarp kongregacijų, kad būtų galimybė vieniems iš kitų mokytis. Taip pat reikia didesnio bendravimo tarp kongregacijų ir vyskupų bei kunigų.

Liturgijos atnaujinimas

Liturgija – tai Bažnyčios širdis, tačiau liturginio gyvenimo reforma vyksta apgailėtinai lėtai. Nesurastas aiškus sprendimas, kas yra „tradicijos“, kurias reikia palikti, o ką reikia reformuoti. Tik nedaugelyje parapijų tinkamai atnaujinta šv. Mišių liturgija, - altoriaus atsukimas dar nereiškia atnaujintos liturgijos. Kunigai liturgijoje užsiima saviveikla, nes pasigenda reikiamų direktyvų ir savalaikės informacijos. Senoji Bažnyčiai ištikimų katalikų karta pasitraukia mūsų akyse, o calūnai ir ezekvijos jaunimui primena senienų muziejų. Atrodo, kad dauguma kunigų net nesupranta, kokia galinga yra liturgijos įtaka dvasiniam žmogaus gyvenimui. Šioje srityje Vyskupų konferecijos ir kunigų laukia daug darbo. Reikės paruošti pakankamai liturgijos specialistų, atnaujinti Liturginės komisijos darbą, nes negalima toleruoti dabartinės padėties, kai mūsų liturginis gyvenimas keliais dešimtmečiais atsilieka nuo visuotinės Bažnyčios daromų reformų.

Masinės informavimo priemonės

Katalikiškos masinės informacijos priemonės yra kūdikio amžiuje ir negreitai jų įnašas į evangelizaciją bus reikšmingas. MIP yra per mažai vertinamos. Katalikiška spauda yra per silpna. Neturime nė vieno laikraščio, kuris tikrai atstovautų Bažnyčios poziciją ir, kuris Bažnyčios būtų pakankamai remiamas. Bažnyčia turi tik nedidelę galimybę prabilti per radiją ir TV, tačiau visur jaučiamas trūkumas žmonių, kurie būtų sąmoningi katalikai ir tuo pačiu geri savo profesijos specialistai. Per mažai siunčiame studijoms būsimus masmedijų darbuotojus. Lietuva yra užtvindyta žemiausio lygio piratiška videoprodukcija, todėl reikia labai intensyviai mąstyti apie geros videoprodukcijos gamybą ir platinimą. Kunigams reikia rodyti daugiau iniciatyvos remiant katalikišką spaudą: dalyvauti jos rengime ir platinime, sąmoninti tikinčiuosius, palaikyti savąją spaudą. Reikia ieškoti kelių daryti įtaką pasaulietinės krypties masmedijoms, kad ir jos dirbtų tik pozityvų darbą.

Socialinė ir karitatyvinė veikla

Aktyvių vienuolių ir pasauliečių dėka per šešerius nepriklausomybės metus Lietuvoje plačiai išsiplėtė Caritas veikla. Tačiau dar yra daug parapijų, kur Caritas neveikia, dar daugiau parapijų, kur Caritas veikla suprantama kaip gaunamos labdaros dalijimas. Kunigai į karitatyvinę veiklą dažnai žiūri kaip į nemielą ir jiems nepriklausančią pareigą. Socialinė veikla Bažnyčioje yra dar neatrasta žemė. Vilčių teikia socialinių studijų centras VDU ir jo ruošiami specialistai. Kunigams reikia visokeriopai remti žmones, dirbančius karitatyvinėje ir socialinėje srityje. Reikia atsikratyti iliuzijų tik moralizavimu kovoti su alkoholizmu ir reikia ieškoti pozityvių būdų stabdyti plintantį alkoholizmą ir narkomaniją. Bažnyčiai reikia palaikyti kiekvieną gerą iniciatyvą, nukreiptą į solidarumą su vargingais žmonėmis, tačiau budėti, kad karitatyvinis darbas nevirstų labdaros dalijimu, sukeliančiu tik negatyvius reiškinius.

Sektos

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir atidarius duris į Vakarus, Lietuvą užplūdo daugybė sektų. Turėdamos evangelizacijos patirtį ir radusios tuščią erdvę, sektos pradėjo uoliai traukti katalikus ir nekatalikus į savo eiles. Bažnyčia nebuvo pasiruošusi šiam sektų iššūkiui ir šiuo metu jau yra praradusi daug narių. Jeigu sovietiniais laikais vyresnio amžiaus indiferentai grįždavo į Bažnyčią, tai dabar padėtis keičiasi ne Bažnyčios naudai. Neigimai ir draudimai yra neveiksmingos priemonės, o pozityviai dirbti geriau už sektas dar neišmokome. Valstybinės institucijos sektas greitai įteisina, o Seime turime žmonių, kurie pasiruošę daug nesusimąstydami visoms sektoms suteikti tą patį statusą, kaip ir tradicinėms religijoms. Pagrindinis vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų rūpestis – sąmoningo krikščioniško gyvenimo ugdymas ir praktika, kad būtų sukurtos parapijinės bendruomenės, kuriose žmonės jaustųsi tarsi geroje šeimoje. Antraip mes pralaimėsime prieš sektas, kaip pralaimima Lotynų Amerikoje ir kt.

Bažnyčia ir visuomeninis politinis gyvenimas

Šiuo metu Lietuvoje pastebima įtampa dėl Bažnyčios nuostatos, kad dvasiškiai nedalyvautų partijų veikloje, o rimtai atliktų evangelizacijos ir sielovados darbą, kuriam jie yra užsiangažavę priimdami kunigystės šventimus ir skatintų tikinčiuosius būti dorais ir aktyviais tautos piliečiais. Hierarchija yra kaltinama tyla bei atsiribojimu nuo aktualių visuomeninių klausimų ir kuriama neigiama opinija, kuri gali skaudžiai atsiliepti Bažnyčios įtakai sekuliarizuotai visuomenei. Yra kunigų, linkusių dalyvauti tiesioginėje partinėje veikloje, yra ir tokių kunigų, kurie nusišalina nuo šiandieninio gyvenimo aktualijų ir neragina tikinčiųjų būti aktyviais krikščioniškos visuomenės kūrėjais. Tiek vieni, tiek antri nepažįsta Bažnyčios nuostatos šiuo kausimu. Šioje situacijoje ypač svarbu, kad vyskupai netylėtų, bet tai, kas vyksta krašte, visada vertintų iš krikščioniškų – moralinių pozicijų. Kunigams ir tikintiesiems reikia studijuoti Bažnyčios dokumentus politiniais, visuomeniniais klausimais ir laikytis vieningos linijos su savo ganytojais. Negalima leisti, kad partijos dvasininkiją įtrauktų į savo politines batalijas, nes Bažnyčios vieta yra aukščiau partijų. Žmonės – bedarbiai, valstiečiai, pensininkai, pedagogai, etc. – esantys kraštutinai sunkioje situacijoje turi matyti aiškiai išreikštą Bažnyčios solidarumą.

Reikia apgailestauti, kad su dabartine vyriausybe nepasisekė paruošti nei konkordato, nei paskirų sutarčių švietimo, karių sielovados ir bažnytinės nuosavybės srityse. Seime nuolatos girdimi balsai, ketinantys dar labiau apriboti Bažnyčios teises. Tokios nuostatos tiek dvasininkijoje, tiek tikinčiuosiuose iššaukia neigiamas reakcijas, supriešina visuomenę ir stabdo pozityvų visuomenės dvasinio ugdymo darbą.

Ekumenizmas

Sovietiniu laikotarpiu ekumeniniams ryšiams nebuvo sąlygų, tačiau ir per šešerius nepriklausomybės metus šioje srityje mažai kas pasikeitė. Tradicinės konfesijos neturi vienos kitoms priešiškumo, bet nesiekiama ir suartėjimo. Dažnai net vengiama kontaktų, perdėtai bijant, kad tie ryšiai neturėtų Bažnyčiai neigiamų pasekmių. Reikia labai rimtai studijuoti Vatikano II ir povatikaninius dokumentus ekumenizmo klausimu ir ieškoti draugiškų kontaktų su kitomis, ypač krikščioniškomis konfesijomis.

Pabaigai

Paliesti klausimai neišsemia visos Bažnyčios veiklos, jie tik išryškina, kad šiame Bažnyčios periode darbo nepritruks nė vyskupams, nė kunigams, nė pasauliečiams, neabejingiems Kristaus siuntimui. Pesimizmui nėra pagrindo, nes evangelinės vertybės nepasensta, tik reikia mūsų visų dalyvavimo jas perteikiant iš kartos į kartą.