Archyvo įrašas
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius: dėl kunigų dalyvavimo rinkimų kampanijose
Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus interviu Lietuvos Katalikų Bažnyčios Informacijos centrui
Spalio 9 dieną „Lietuvos aidas“ išspausdino kun. R. Grigo straipsnį, kuriame, be kita ko, aiškiai raginama per prezidento rinkimus pasirinkti prof. V. Landsbergio kandidatūrą. Neseniai spaudoje buvo paskelbtas Jūsų kreipimasis dėl rinkimų, kuriame primenate kunigams rinkiminės kampanijos metu susilaikyti nuo politinės agitacijos. Kaip vertinate kun. R. Grigo pareikštas mintis?
Pažįstu kun. R. Grigą kaip tiesų, principingą ir sąžiningą kunigą. Jis sako tik tai, kuo yra tvirtai įsitikinęs. Matydamas, kaip nedorai šmeižiamas prof. V. Landsbergis, kun. R. Grigas nutarė jį ginti. Už tai jį galima tik pagirti. Šitaip pasielgti turi teisę kiekvienas Lietuvos pilietis, neišskiriant nė dvasininkų. Mano nuomone, kun. R. Grigui tiktai nereikėjo agituoti už prof. V. Landsbergį, nes tam, kas prisimena Lietuvos Atgimimą, agitacija nereikalinga, o tam, kas „spėjo užmiršti“, nepadės jokios agitacijos.
Kodėl Bažnyčia vengia tiesiogiai pasisakyti už vieną ar kitą kandidatą, juolab jei jis savo asmeniniu gyvenimu liudija krikščioniškąsias vertybes?
Tik kunigams nepatariama tiesiogiai agituoti už vieną ar kitą kandidatą, nes tai kenkia jų, kaip sielovadininkų, misijai. Tiesiogiai agituodamas už konkretų kandidatą, kunigas pastato sieną tarp savęs ir žmonių, kurie mąsto kitaip. Tačiau didžioji Bažnyčios dalis, pasauliečiai katalikai, turi teisę tiesiogiai agituoti už konkretų kandidatą, ir kunigams nereikėtų bijoti kai kuriuos darbus perleisti pasauliečiams.
Ar Bažnyčios neutrali laikysena rinkimų atžvilgiu nereiškia, jog ji atitrūkusi nuo kasdienio paprastų žmonių gyvenimo bei rūpesčių? Juk patys žmonės dažnai kreipiasi į Bažnyčią, prašydami išdėstyti aiškią poziciją šiuo klausimu.
Draudimą kunigams tiesiogiai agituoti už vieną ar kitą konkretų kandidatą negalima vadinti neutralia Bažnyčios laikysena arba Bažnyčios atitrūkimu nuo žmonių gyvenimo. Bažnyčią sudaro ne tik kunigai ir vyskupai, bet ir pasauliečiai, ir kiekviena žmonių grupė turi atlikti savo pareigas. Kunigų aktyvumas reiškiasi sąmoninant tikinčiuosius aktyviai dalyvauti šalies politiniame gyvenime ir rinkti į atsakingus valstybės postus kandidatus, geriausiai išreiškiančius Bažnyčios ir Tautos interesus. Reikėtų labai apgailestauti tik tada, kai kunigai savo elgesiu palaikytų tikinčiųjų politinį pasyvumą. Dekalogo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“ įpareigoja visus žmones mylėti savo Tėvynę ir aktyviai rūpintis jos dabartimi bei ateitimi.
Ar Bažnyčia, drausdama kunigams atvirai raginti žmones balsuoti už vieną ar kitą konkretų kandidatą, nevaržo jų, kaip piliečių, teisių?
Kunigo pašaukimas reikalauja ištikimybės ir klusnumo Bažnyčiai. Kaip apgailėtinai atrodytų Bažnyčia, jeigu kunigai, pašaukti vesti visus žmones pas Dievą, imtų bažnyčiose agituoti vieni už dešiniųjų kandidatus, kiti - už kairiųjų. Iš tikrųjų Bažnyčia yra nustačiusi kunigams kai kurių apribojimų politinėje srityje. Tačiau niekas nedraudžia kunigui kalbėtis su žmonėmis kaip piliečiui ir pareikšti savo nuomonę bet kuriais klausimais, jeigu tos mintys suderinamos su krikščioniškuoju tikėjimu bei morale.
Ar gali būti situacijų, kai Bažnyčios įsikišimas į rinkimų kampaniją būtų leistinas ir net būtinas?
Taip, pripažįstu, kad tokių situacijų galėtų būti, bet jos, tikriausiai, labai retos. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu atrodytų, jog netikęs piliečių pasirinkimas bus labai žalingas visuomenei ar Bažnyčiai, o dvasininkų įsikišimas duos gerų rezultatų. Šiuo atveju sprendimą turėtų daryti vyskupai. Deja, Bažnyčios istorija liudija, kad Bažnyčios tiesioginis kišimasis į politinius klausimus paprastai neduodavo gerų rezultatų nei Bažnyčiai, nei konkrečiai valstybei.
Ar paskirų kunigų pasisakymus, kuriais norima apginti konkrečius kandidatus nuo spaudoje pasirodančių neteisingų užsipuolimų, galima vertinti kaip Bažnyčios kišimąsi į politiką?
Ne, šitaip vertinti negalima. Ginti nuo užpuolikų bei šmeižikų bet kurį žmogų kunigui yra ne politika, bet teisė, o dažnai ir pareiga. Galima tik pagirti tuos, kurie taip elgiasi.