Archyvo įrašas

[„Tad stovėkite tvirtai...“]

Susirinkome pasidžiaugti ir padėkoti Dievui už atgautą laisvę. Mūsų džiaugsmas ir dėkingumas Dievui juo didesni, juo skausmingesnė buvo pusę amžiaus trukusios okupacijos patirtis – su kalinimais ir žudynėmis, su trėmimais ir tautinės bei religinės minties persekiojimais. Nelaisvės sąlygomis vieni žmonės prisitaiko prie uždėtų pančių, tačiau tautoje visada būna žmonių, nesusitaikančių su nelaisve; Katalikų bendruomenės nariai ir visi dori Lietuvos žmonės visada atsimindavo esą Dievo pašaukti laisvei (plg. Gal 5, 13), todėl jie visada troško nusimesti nelaisvės pančius.

Šiandien minime mūsų ryžto gyventi laisvėje ir atkurti nepriklausomybę dieną ir prašome Dievo palaimos savo Tėvynės ateičiai. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo labai rizikingas žingsnis, bet laisvę pasiekia tik tie, kurie turi drąsos dėl jos kentėti ir rizikuoti. Koks skaidrus džiaugsmas pleveno Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje ir visoje šalyje, kai buvo paskelbtas laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktas.

Šią valandą sveikinu visus, kurie savo širdyse išlaikėte anuometinį atgautos laisvės džiaugsmą. Sveikinu Kauno apskrities, rajono ir miesto valdžios vyrus, gausiai susirinkusius Kauno miesto moksleivius ir jų mokytojus, sveikinu visus, kurie sąžiningai dirba, kad laisvė negrįžtamai būtų įtvirtinta tiek tautoje, tiek kiekvieno lietuvio širdyje.

Šiandien padėkokime Dievui už Lietuvos nepriklausomybės dovaną, už sugriautą blogio imperiją, kad Lietuva neliko palaidota po jos griuvėsiais; padėkokime Dievui, kad geležinė uždanga neskiria mūsų nuo laisvojo pasaulio. Siūlau kiekvienam savęs paklausti: ką man reiškia laisva Lietuva? Prieš kelias dienas Rusijos TV rodė moterų lagerį. Viena sena kalinė kalbėjo, jog ji negalinti atsidžiaugti, kaip jai gera gyventi šiame lageryje: čia ir pavalgyti duoda, ir paklodės švarios, ko daugiau reikia. Kiek daug žmogus turi prarasti, kad pradėtų bučiuoti nelaisvės grandines!

Ar šitaip mąstantys žmonės tik lageriuose gyvena? Ne! Tokie galime tapti ir mes. Laisvė yra labai brangi dovana, tačiau ji iš mūsų daug ir pareikalauja. Laisvė nėra tokia tautos būsena, kai geras caras ar prezidentas visus apdalija trokštamomis gėrybėmis ir žmonės gali gyventi rusų pasakos herojaus Ivano pavyzdžiu. Laisvė reikalauja žmogaus apsisprendimo gerai mokytis, rimtai dirbti, gerbti kitus, atsakyti už visa, kas vyksta šalia mūsų. Tas žmogus, kuris tinginiauja, nepaiso kitų laisvės, yra nesąžiningas, kuris „laisve pridengia blogį“( plg. 1 Pt 2, 16), sau namus stato Lukiškėse ar Pravieniškėse. Ten valdžia rūpinasi kalinio buitimi, bet tai gyvenimas be laimės, be prasmės ir tikslo. Normalus žmogus negali džiaugtis nelaisvės pančiais.

Lietuvos Respublikos Konstitucija nurodo, jog mes kuriame laisvą, demokratišką gyvenimą, tačiau yra žmonių, kurie, turėdami laisvę, nori kurti ne demokratinį, bet demonokratinį gyvenimą. Vienas ryškiausių tos demonokratijos vaisių yra vieni kitų niekinimas ir sprogdinimai. Tai žmones sukrečia, stumia į pesimizmą ir žadina mintis, kad laisvė nėra Dievo dovana. Už šiuos matomus fizinius sprogdinimus ne mažiau baisūs yra tautos moralės pamatų sprogdintojai. Jie kuria TV laidas, pilnas nešvankybių ir griovimo dvasios, jie nuvertina žmogų iki neprotingo gyvulio lygio, jie naudojasi mūsų įstatymų spragomis ir eterį bei diskotekas užverčia purvinomis programomis, kurios nuodija jaunų žmonių sąmonę. Gal šitaip elgtis stumia tik nešvarus biznis, bet jų darbų vaisiai yra labai kartūs ir Lietuvai be galo pavojingi. Demokratijos, kuri ryžtingai nekovoja su nusikaltimais ir žmogaus teisių nepaisymu, pasekmės pavojingos. Būtų labai liūdna, jei tautos vadovai pabustų tik tada, kai dauguma žmonių pradės mąstyti kaip ta sena rusė, kuriai kalėjimas tapo geriausiais namais.

Noriu kreiptis į pačius jauniausius šventės dalyvius. Mieli Kauno moksleiviai, ačiū, kad šiandien jūs esate čia, kad prisimenate Lietuvos laisvės datas. Aš noriu pakviesti jus būti laisvos Lietuvos statytojais. Jais jūs galėsite būti tik tada, jei mokyklos suole pamilsite vertybes, už kurias pokario metais miškuose žuvo mūsų partizanai, kurias savo rankomis Baltijos kelyje apkabino jūsų tėvai, kurias beginkliai prie TV bokšto gynė ir mūsų krašto sūnūs ir dukros. Tos vertybės nėra nei pinigai, nei narkotikai, nei pigus seksas. Neleiskite savęs suvedžioti tiems, kurie jums siūlys lengvą ir malonumų pilną gyvenimą. Jūsų jaunos širdys trokšta tiesos, laisvo ir teisingo gyvenimo, tačiau tokį gyvenimą turėsite susikurti jūs patys. Daugelis jūsų neturite tvirtos atramos net savo tėvų namuose, tačiau nepasiduokite nevilčiai, jeigu matysite, jog gyvenimas nėra toks, koks jis turėtų būti, jei trūksta žmonių, į kuriuos galėtumėte atsiremti. Raginu, atsiremkite į Jėzų Kristų! Šiame gyvenime ne kartą nusiviliame net savo draugais, tačiau yra vienas Asmuo, kuris nenuvilia, kuris savo meilę mums įrodė net savo mirtimi ant kryžiaus. Priimkite jį į savo gyvenimą ir drauge su juo ieškokite atsakymo į visus klausimus, su juo spręskite visas iškilusias problemas.

Mieli mokytojai, kreipiuosi į jus maldaudamas, padėkite mūsų jaunimui, kuriam reikia ne tiek jūsų perduodamų žinių, kiek gyvenimiškos išminties, savo namus statyti ne ant smėlio, bet ant uolos. Lietuvą ir vaikus mylintis mokytojas per kiekvieną pamoką gali rasti progų mokinių širdis pakylėti aukštyn.

Valdžios vyrai ir moterys, raginu jus užmiršti visus praeinančius asmeninius ar partinius reikalus ir nuolatos mąstyti, kaip padėti Lietuvai, savo gimtajam miestui Kaunui, kad jis būtų gražesnis ir kad jame skaidrus džiaugsmas būtų matomas ne tik švenčių metu.

Visus raginu apaštalo Pauliaus žodžiais: „Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą“ (Gal 5, 1).