Archyvo įrašas

Dievo tautos vienybė

Ačiū broliams kunigams, atvykusiems padėkoti drauge su savo vyskupais už kunigystės dovaną, ir kviečiu pamąstyti apie Bažnyčios vienybę, kurios pagrindas yra vyskupų ir kunigų vienybė.

Prieš išsiskirdamas su pasauliu Jėzus meldėsi: Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegu ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs (Jn 17, 21–22). Apaštalas Petras, kurį Kristus paliko Bažnyčios uola, ragino krikščionis būti vieningus: Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs (1 Pt 3, 8). Tautų apaštalas Paulius nepraleido progos paraginti krikščionis į vienybę: padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei (Fil 2, 2–3).

Deja, Bažnyčios istorijoje randame nemažai apverktinų faktų, kai “vienos dvasios ir vienos minties“ neturėjimas nulėmė didžiausius praradimus. Bažnyčios nedraugai gerai suprato, kad neįmanoma sugriauti tikėjimo, tačiau galima susilpninti Bažnyčios įtaką griaunant jos vienybę. Per visą okupacijos laikotarpį represinių struktūrų vadovai siekė suskaldyti dvasininkus, sukelti kunigų ir tikinčiųjų, kunigų ir vyskupų nepasitikėjimą vieni kitais ir taip suparalyžiuoti Bažnyèios apaštališkąją misiją. Šiandien galime dėkoti Dievui, kad, nepaisant kai kurių žaizdų, Bažnyčia Lietuvoje per visą sovietinį laikotarpį išlaikė ir vienybę, ir ypač ištikimybę Apaštalų Sostui.

Iš ganytojo aukštumų žvelgdamas į Bažnyčią Lietuvoje, negaliu nematyti kai kurių nerimą keliančių reiškinių. Vienas iš jų – tai prieškarinių tradicinių nuotaikų ir pastaraisiais metais, sugriuvus visoms Berlyno sienoms, gimusių požiūrių susikirtimas. Vyskupai negali pritarti, norintiems matyti tradicinių formų bei teologinių formuluočių sukaustytą ir dėl to sunkiai suprantamą XX amžiaus pabaigos vaikams Bažnyčią, tačiau vyskupai negali sutikti ir su tais, kurie bėga kiekvienos naujovės įkandin, įžvelgdami jose vos ne vienintelę sielovados priemonę. Rodantiems pavyzdžiu prieškarinę Bažnyčią, vyskupai primena didžiules permainas pasaulyje bei žmonių protuose ir ragina iš naujo evangelizuoti žmones, kurie įžengs į XXI -ąjį amžių. Besižavintiems Kiungu ar Drevermanu, vyskupai primena Bažnyčios Magisteriumą ir Uolą, ant kurios pastatyta Bažnyčia. Vyskupams Bažnyčioje nuolat tenka ginti sveiką tradiciją, sveikas naujoves, sveikus religinius judėjimus ir nepritarti tiems, kurie mato Bažnyčios ištakas tik nuo savo atsivertimo meto.

Šiandien Lietuvoje yra daug mokytojų, kurie mano turį teisę pamokyti Bažnyčią apie kunigų celibatą, vienuoliškus įžadus, privačius apsireiškimus ir net apie skraidymą su ufonautais. Revoliucionierių, nusiteikusių kovoti prieš bet kokią valdžią, galima sutikti ne tik Laisvės alėjoje, bet ir Bažnyčioje. Jiems visada atrodo, kad vyskupai yra arba per daug konservatoriški, nes laikosi Bažnyčios Mokymo, arba perdaug liberalūs, nes leidžia charizminį ar Taizė judėjimą. Vieni pavojų įžiūri ekumenizme ir net vengia priimti komuniją atsistoję, kiti norėtų, kad Bažnyčios gyvenimas būtų tvarkomas pagal vadinamąsias pranašystes ir apreiškimus. Vieniems atrodo, kad vyskupai yra despotai, slopinantys pažangesnę mintį, pvz. nepritariantys norintiems suderinti kunigystę, tėvystę ir vienuolystę, dar kiti norėtų, kad vyskupai klausytų kiekvieno, kuris tariasi turįs pranešimų iš ano pasaulio.

Kiekvienas, kuris atidžiau įsižiūri į Bažnyčios gyvenimą, nesunkiai gali pasakyti, kad tikrai dieviška išmintis pastatė Bažnyčią ant apaštalų pagrindo. Pilypo Cezarėjos apylinkėse apaštalas Petras išpažino savo tikėjimą: Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Tada Jėzus Kristus pasakė: Tu Petras - Uola; ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje (Mt 16).

Vatikano II susirinkimo dekretas apie ganytojiškas vyskupų pareigas Christus Dominus skelbia: Apaštalų vietą užima vyskupai, kurie Šventosios Dvasios yra padaryti sielų ganytojais ir, kai veikia išvien su popiežiumi ir jam pritariant, yra siųsti visiems laikams tęsti Kristaus, amžinojo Ganytojo, darbo. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus davė įsakymą ir galią mokyti visas tautas, pašventinti žmones tiesoje bei juos ganyti. Taigi vyskupai, gavę Šventąją Dvasią, yra paskirti būti tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais (ChrD, 2).

Šia proga labai noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną faktą, kurį dažnai užmiršta tiesos ieškantys krikščionys. Atidžiai perskaitykite Šventąjį Raštą ir jūs nerasite užrašyta, kad Jėzus Kristus būtų liepęs jo žodžius surašyti į knygas ir laikyti jas Bažnyčios pagrindu. Tačiau rasite įsakmų Viešpaties nurodymą, kad Bažnyčia įkurta ant apaštalų pamato: Tu esi Petras - uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18). Nė kiek negalima sumenkinti Šventojo Rašto svarbos, tik reikia žinoti, kad Jėzus Kristus savo mokslą paliko apaštalams, kurie iš pradžių gyvu žodžiu skelbė Evangeliją, ir tik paskui tas gyvas žodis ir tikėjimo liudijimas buvo surašytas knygose.Vėliau apaštalų įpėdiniai paskelbė, kurias knygas galima laikyti autentišku Dievo žodžiu.

Vatikano II susirinkimo tėvai skelbia: Vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, gauna iš Viešpaties, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje, misiją mokyti visas tautas ir skelbti Evangeliją visam sutvėrimui, kad visi žmonės pasiektų išganymą tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu (plg. Mt 28, 18; Mk 16, 15–16; Apd 26, 17). Kad įvykdytų šią misiją, Viešpats Kristus pažadėjo apaštalams Šventąją Dvasią ir Sekminių dieną siuntė ją iš dangaus, kad jos galia jie būtų jo liudytojais iki žemės pakraščių, giminių, tautų ir karalių akivaizdoje (LG, 24).

O dabar kviečiu visus, minint kunigystės sakramento įsteigimą, melstis už Lietuvos vyskupus ir kunigus, kad jie išlaikytų pavyzdingą tarpusavio vienybę ir nepajudinamą ištikimybę Apaštalų Sostui. Jų darbams ir sprendimams tevadovauja Šventoji Dvasia, kurią Jėzus Kristus pažadėjo ir atsiuntė Sekminių dieną, o dabar siunčia kiekvieną kartą, kai prašome ir pasitikime Jos veikimu.