Archyvo įrašas

„Darykite vis daugiau pažangos“ (1 Tes 4, 1)

Didžiojo jubiliejaus metai yra durys, pro kurias įžengsime į naująjį krikščionybės tūkstantmetį. Šis Šventųjų metų adventas – dar viena proga susimąstyti su kokiomis nuotaikomis ir pasiryžimais peržengsime tūkstantmečius skiriantį slenkstį.

Dievo žodis šia proga mums primena laikų pabaigą, kai „dangaus galybės bus sukrėstos” ir „žmonės eis iš proto, bijodami ir laukdami to, kas turės ištikti pasaulį”. Tačiau šis žodis ne gąsdina, bet drąsina: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti”. Artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, mes ne tiek mąstome apie pasaulio pabaigą, kiek apie tai, kad mūsų „širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse” (1 Tes 3, 12). Artėjantis naujas tūkstantmetis skatina tikintį žmogų atmesti iliuzijas, kad gyvenimas be mūsų pastangų gali pasikeisti į gera ir ragina pagalvoti, ką galėtume padaryti geriau, nei iki šiolei darėme, kur galėtume būti dar ištikimesni laikų Viešpačiui Jėzui Kristui.

Apaštalas Paulius, priėmusiems Jėzų Kristų, primena: „darykite vis daugiau pažangos”, t. y. ragina nemanyti, jog esame kelyje pas Kristų vien dėl to, kad esame pakrikštyti, priklausome Katalikų Bažnyčiai ir laikomės tradicinių tikėjimo reikalavimų. Apaštalas kviečia kasdien atnaujinti meilę ir per Krikštą prisiimtus įsipareigojimus. Iš tikrųjų tikras krikščionis yra tik tas, kuris nuolatos rūpinasi savo dvasine pažanga.

Reklama nuo advento pradžios įkyriai mūsų dėmesį kreips į parduotuves ir daiktus, kuriuos Kalėdų proga galėtume padovanoti savo artimiesiems. Bažnyčia advento pirmąjį sekmadienį turi drąsos būti „nemoderni” ir mums priminti Jėzaus paraginimą: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių”.

Visiems žmonėms graso du pavojai: turtingiesiems per daug savo širdį apsunkinti prabanga, daiktais, valgiais ir gėrimais, o vargšams – panirti į rūpesčius, kaip susirasti darbo, įveikti vargą ar atgauti sveikatą. Kartais rūpesčiai būna tokie dideli, jog paskandina žmogų juodoje neviltyje. Vienu ir antru atveju žmogaus širdis apsunksta nuo nenaudingo balasto, o Dievui mažai arba visiškai nelieka vietos. Todėl ne tik per adventą, laukiant Kristaus gimimo šventės, bet nuolatos mūsų dvasioje turėtų skambėti Viešpaties paraginimas budėti ir melstis, kad sugebėtume „kaip reikia stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje”, kad išmestume iš širdies visa tai, kas nenaudinga, kas stabdo mūsų ėjimą Dievo link ir labiau atsivertume išganingam Viešpaties veikimui.

Lietuvos vyskupai priešadventiniame laiške, užbaigiant Jubiliejinius metus, paragino tikinčiuosius ypač atkreipti dėmesį į Eucharistiją ir skirti pakankamai laiko Švenčiausiojo Sakramento adoracijai bei dalyvauti šv. Mišiose, Viešpaties artumoje apmąstant svarbiausius Tėvynės, Bažnyčios ir asmeninio gyvenimo klausimus. O mąstyti yra apie ką. Lietuvos neišgelbės azartiniai lošimo namai ar svaigalų pardavinėjimas nuo ankstyvo ryto. Tokie valdžios sprendimai padidins ne valstybės biudžetą ir žmonių pensijas, bet padaugins jų nelaimių. Mūsų gyvenimą praskaidrins ne valdžios ar sukčių keikimas, bet pastangos į savo aplinką įnešti daugiau Kristaus dvasios – meilės ir teisingumo dvasios. Jėzus Kristus yra tas, kuriam rūpi net pats mažiausias ir silpniausias žmogus. Jis skatina ir mus visą dėmesį sutelkti ne į daiktus ar pataikavimą nevaldomiems norams, bet į tarnavimą žmogui. Krikščionis yra tas, kuris kasdien mąsto ne tik apie savo reikalus, bet kuriam rūpi ir šalia jo gyvenančių žmonių troškimai bei vargai. Pažangus ir moderniškas yra ne tas, kuris kalba mobiliuoju telefonu, naudojasi internetu ar vairuoja prabangų automobilį, bet tas, kuris mato šalia savęs vargstančius žmones ir kaip tas Evangelijos samarietis, ryžtasi jiems kuo nors padėti.