Archyvo įrašas

Kalbos, žodžiai
Arkivyskupija
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Kalba Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese 2000 m. birželio 19 d.
2000-06-19
Roma
Susiję:

Kalba Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese

Roma, 2000 m. birželio 19 d.

Šių metų birželio pirmomis dienomis Lietuvoje vyko Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Jo šūkis buvo „Jėzus – tikroji Gyvenimo Duona“. Vyskupai siekė, kad Kongresas būtų ne tik didelė eucharistinė šventė, bet kad pats rengimasis šiam Kongresui tikinčiuosius dar labiau priartintų prie Eucharistinio Jėzaus. Lietuvos katalikai šiandien išgyvena tuos pačius gundymus ir pavojus, kuriuos visuotinė Bažnyčia išgyveno po Vatikano II Susirinkimo, kai reikėjo prisiimti sekuliarizuoto pasaulio iššūkius. Noriu pasidalyti tikėjimo patirtimi iš sunkiausių persekiojimo metų, nes tai gali paryškinti atsakymą į mūsų dienomis nuolatos keliamą klausimą, į ką turėtų būti sukoncentruotas visas mūsų dėmesys siekiant atnaujinti Bažnyčią.

Dievo Apvaizda leido mums drauge su milijonais katalikų Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europos kraštuose pergyventi skaudų tikėjimo persekiojimą. Mano karta brendo matydama vykdomą tautos ir Bažnyčios genocidą – masinius trėmimus, areštus ir žudynes. Bažnyčios buvo uždarinėjamos, šimtai kunigų, nesutikusių bendradarbiauti su komunistine valdžia, buvo įkalinti, tikintis, kad likusieji bus klusnūs okupacinei valdžiai, planavusiai vietinę Katalikų Bažnyčią atskirti nuo Apaštalų Sosto ir pakirsti jos įtaką tikintiesiems. Okupacijos pradžioje sekmadieniais mažiausių parapijų bažnyčios būdavo pilnos žmonių, Švenčiančių Eucharistiją ir iš jos besisemiančių jėgų nepalūžti išbandymų dienomis. Pokario metais mano vaikiško tikėjimo patirtį praturtino nuo sovietinės valdžios besislapstantis kunigas salezietis, kuris slapta mažame kambarėlyje kasdien labai pamaldžiai aukodavo Šv. Mišias. Mano dėmesį atkreipė jo itin didelė pagarba Eucharistijai. Vieną kartą jis paragino mane dažniau eiti išpažinties ir kasdien priimti Eucharistiją. Ši Eucharistinio Jėzaus artuma padėjo ieškoti atsakymų į priekaištus tikėjimui, o jų sovietinėje mokykloje buvo labai daug, ir ši dvasinio gyvenimo patirtis nuvedė į Kunigų seminariją. Esu įsitikinęs, kad ir mūsų dienų jaunimui reikia panašios tikėjimo patirties, galinčios pažadinti reikalingų pašaukimų Šeimai, kunigystei ir pašvęstajam gyvenimui.

Kunigai buvo persekiojami už vaikų rengimą Pirmajai komunijai. Raketomis ir atominėmis bombomis galingi komunizmo statytojai bijojo vaikų religinės praktikos ir jų artimo ryšio su Eucharistija. Kadangi tėvai nepajėgdavo gerai parengti savo vaikų Atgailos sakramentui ir pirmajai Komunijai, tai darė daugelis kunigų, net rizikuodami prarasti laisvę. Antrą kartą teisiamas už vaikų rengimą Pirmajai komunijai kun. Juozas Zdebskis teisėjo paklaustas, kodėl jis nesilaikęs įstatymo, draudžiančio mokyti vaikus tikėjimo, atsakė apaštalo Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“. Kunigui reikėjo tik apgailestauti, jog suklydo, ir būtų buvęs laisvas, tačiau teisiamas kunigas sąmoningai apsisprendė eiti į kalėjimą, kad tikintieji suprastų, jog vaikų rengimas religiniam gyvenimui yra labai svarbi tėvų ir kunigų pareiga, o susitikimas su Eucharistiniu Jėzumi brendimo metais yra svarbiausias gyvenimo momentas. Šis kunigas aplankydavo į Sibirą nutremtus sąžinės kalinius, sovietinėje armijoje tarnaujančius Lietuvos kareivėlius ir visus juos stiprino Eucharistijos duona. Šis pasiaukojantis ir bebaimis kunigas visada spinduliuodavo pamaldumu Eucharistiniam Jėzui, ko dažnai Šiandien stinga net pakankamai uoliems kunigams ir vyskupams. Iš darbo lagerių į laisvę išleisti kunigai dažnai pasilikdavo Sibire, kad galėtų aplankyti ištremtus tautiečius ir juos pamaitinti Dangaus Duona. Tikintieji su dideliu dėkingumu mena tų uolių kunigų pasiaukojimą, padėjusį jiems ištverti Sibiro negandas.

Praėjusiais metais šventųjų reikalų kongregacija leido man pradėti kanonizacijos bylą tikėjimo kankinei Elenai Spirgevičiūtei. Kasdien bendraudama su Eucharistiniu Jėzumi, Ši mergaitė pamilo kilnų gyvenimą ir kai karo metu sovietų partizanai vertė ją nusikalsti ji nesusvyruodama sąmoningai pasirinko kankinystę. Šiandien mirties kultūrai griaunant moralines vertybes, be Eucharistijos nėra kitos jėgos, galinčios mūsų dienų jaunimą padaryti atsparų hedonizmo invazijai.

Okupacijos metais Lietuvoje buvo pavojinga kurti ne tik tautines, bet ir religines organizacijas, ir kiekvienas bandymas tai padaryti būdavo skaudžiai baudžiamas. Vis dėlto septintame dešimtmetyje buvo įkurtas ir greitai išplito Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Priklausiusieji šiam sąjūdžiui ne tik dažnai priimdavo Eucharistiją bei dalyvaudavo Mišiose, bet slapta gilindavo savo tikėjimo pagrindus, studijavo Šv. Raštą, dalijosi tikėjimo patirtimi. Šiuose slaptuose būreliuose daugelio žmonių stiprėjo tikėjimas, jie pamilo Eucharistiją, padėjusią vieniems sukurti gražias krikščioniškas šeimas, kitus paskatinusią pasirinkti kunigystę ar vienuoliškąjį kelią. Sovietų valdžia Eucharistijos bičiulius laikė valdžios priešais, o sąjūdžio įkūrėją seserį Jadvygą Stanelytę nuteisė kalėti, tačiau eucharistinio judėjimo, gaivinusio daugelio žmonių dvasinį gyvenimą, nepajėgė sustabdyti. Anuo sunkiu laikotarpiu, kai iš niekur negalėjome tikėtis pagalbos, Eucharistinis Jėzus daugeliui tapo tvirta uola, į kurią jie atsiremdavo sunkiausių išbandymų dienomis.

1983 m. buvau areštuotas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” leidimą ir pirmąjį kalinimo laiką iki teismo praleidau KGB kalėjime. Prieš mane čia kalėjo tūkstančiai tikinčiųjų, Šimtai kunigų ir kai kurie vyskupai: Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius ir Teofilius Matulionis, kuriems yra pradėtos beatifikacijos bylos. Kalėjimo kameroje viena iŠ didžiausių sunkenybių buvo ne tiek nelaisvės išgyvenimas, kiek suvokimas, jog esi visiškai bejėgis prieš tą baisią represinę jėgą, kuri gali tave suluošinti ar visiškai sunaikinti. Pats šviesiausias prisiminimas iš to sunkaus laikotarpio buvo kalėjimo kameroje slapta aukojamos Šv. Mišios. Kai pirmą kartą pasidaręs iŠ razinų vyno aukojau Mišias, atrodė, kad tiek džiaugsmo nepatyriau net savo primicijų dieną. Tarsi kažkur dingo rūsti kalėjimo tikrovė ir atsidarė dangus. Nežinau, kaip Viešpats jautėsi ant mano „altoriaus”, kurį atstojo kalinio spintelė, o vietoje taurės buvo plastiko indelis, bet aš jaučiausi labai puikiai. Eucharistija lydėjo tremtyje ir visada padėjo nesusigundyti laisve.

Esu skaitęs savo tėvynainių tremtinių – kunigų, Dievui pašvęstųjų ir pasauliečių – prisiminimus. Jie visi kaip didžiausią laimę prisimindavo tuos momentus, kai atsirasdavo galimybė slapta Švęsti Eucharistiją ir stiprintis Dangaus Duona. Patekusi į sovietų lagerį Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Genutė Navickaitė lyg didelę šventę prisimena, kai brolis kunigas pasimatymo metu jai atnešė Eucharistiją: „Ilgai jaučiausi laiminga, tarsi Šventėje”. Sibiro tremtiniai su didele pagarba mini tuos kunigus, kurie aplankydavo juos tremtyje, aukodavo Mišias ir pamaitindavo Angelų Duona. Uolūs mūsų kunigai lankydavo ne tik tautiečius, bet ir katalikus vokiečius, išblaškytus Pavolgyje, Kazachstane ir kitose Sibiro vietose, ir kaip brangiausią dovaną duodavo jiems Eucharistiją. Nuostabą kelia tų vargo žmonių tikėjimas: labai ilgai gyvendami sunkiomis sąlygomis, jie pajėgė išlaikyti tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams. Sovietmečiu dirbdamas sielovados darbą, stebėjau likimus daugelio Šeimų: ten, kur buvo branginamos sekmadienio Mišios, tėvai pajėgdavo išsaugoti savo vaikų tikėjimą ir atsispirti valstybinio ateizmo prievartai, tačiau su skausmu mačiau didžiausius pralaimėjimus ten, kur nebuvo paisomas sekmadienio Šventimas.

Šiandien klausiantiems, kaip išmokti itin gerbti Eucharistiją, kartais su humoru atsakau, jog tam labai tinka sovietinis kalėjimas. Tikintieji ir kunigai, gyvendami laisvėje ir nepatirdami rimtesnių gyvenimo išbandymų, nekartą apsipranta su Eucharistija ir pradeda nejausti tos gaivinančios gyvybės, slypinčios dangiškoje Duonoje, tačiau išbandymų dienos nušluoja drungnumą. Todėl persekiojimų metai daugeliui Lietuvos katalikų buvo ne Dievo apleidimo metai, bet dangaus Tėvo dovana.

Prieš dešimtį metų atgauta laisvė sudarė sąlygas mūsų tikintiesiems viešai praktikuoti tikėjimą, sekmadieniais dalyvauti Mišiose, tačiau nesustiprino mūsų tikėjimo. Dažnai su liūdesiu stebiu pagarbos stoką Eucharistijai net gyvenime veiklių kunigų, kurie dirbdami Dievo darbą, užmiršta gyvąjį Dievą Eucharistijoje. Prisipažinsiu, ne kartą nostalgiškai prisimenu anas sunkias dienas, kai persekiojimas nugrynindavo žmonių tikėjimą. Tačiau Šiandien pastebiu ir atsinaujinančią žmonių pagarbą bei dėmesį Eucharistijai. Daugėja Švč. Sakramento adoraciją branginančių maldos grupių, plečiasi naktinės Eucharistijos adoracijos, į kurias renkasi ne tik pagyvenę žmonės, bet ir jaunimas. Viltingai nuteikia augantis populiarumas Dievo Motinos Šventovių, kuriose ypač gyvas pamaldumas ne tik į Švč. M. Mariją, bet ir į Įsikūnijusį Amžinąjį Žodį. Matydamas tai, turiu vilties, kad agresyviai besiveržianti mirties kultūra nesuras atgarsio Šių žmonių Širdyse, kaip anuomet, kai buvo prievarta sėjamas ateizmas.

† Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas metropolitas
<< atgal