Archyvo įrašas

Pasitikėjimas Dievu

Karalių knygoje pasakojama apie pranašą Eliją, kuris, būdamas alkanas, prie Sareptos miestelio vartų paprašė našlę moterį vandens ir duonos. Ši vargšė moteris turėjo tik saują miltų ir jau manė, jog suvalgius maisto likučius turės su sūneliu mirti badu, tačiau paprašyta pagamino paplotėlį ir atidavė pranašui Elijui. Šį moters didžiadvasiškumą Dievas apdovanojo stebuklu, apie kurį Karalių knygoje rašoma: „Miltų puodynė neištuštėjo, ir aliejaus ąsotis neišseko, kaip Viešpats buvo žadėjęs per Eliją“ (1 Kar 17).

Evangelijoje randame panašų pasakojimą apie kitą našlę, kuri atėjusi į šventyklą paaukojo paskutinį skatiką. Paaukojo labai mažai, bet Jėzus pagyrė būtent ją, kuri „iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mt 12). Šitaip gali pasielgti ne kiekvienas, nes atiduoti tai, ko tau pačiam reikia, gali tik visiškai pasitikintis Dievu žmogus.

Pasaulyje, kuriame naudos ir malonumų ieškojimas turi išskirtinę vertę, Bažnyčia skelbia meilę, turinčią drąsos atiduoti net paskutinį kąsnį ir paskutinį skatiką. Šis skelbimas nūdienos pasauliui yra ypač reikalingas.

Kai trūksta gyvo tikėjimo, žmogaus veiksmus dažniausiai nulemia įgimtas egoizmas, skatinantis ieškoti savo naudos: ne dalytis tuo, ką turime, bet tik imti ir kaupti. Matome, ką padarė žmogaus egoizmas šiandienėje Lietuvoje: vieni be sąžinės grobia namus, sklypus ir visa, ką tik galima pagrobti, kiti nusivylė tuo, ką atnešė neatsakingas ir nesąžiningas naudojimasis laisve.

Evangelija skatina „išsižadėti“, t.y. išeiti iš tamsaus egoizmo į meilės šviesą, matyti stokojančius, mylėti juos ir dalytis su jais savo gyvenimu. Evangelijoje nerasime pagyrimų savanaudžiams, veikiau priešingai. Jėzus barė Rašo aiškintojus, kurie „suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda“.

Bažnyčios tikrasis turtas yra ne pastatai, ne paveikslai ir net ne paaukoti pinigai, bet gerieji žmonės, kurie myli Dievą ir seka Kristumi. Kiekviena parapija gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti šitais žmonėmis, labai panašiais į Evangelijoje minimą našlę. Kuo gi remiasi šiandienė Bažnyčia? Būtent šiais paprastais, gerais žmonėmis, kurie, dažniausiai patys vargingai gyvendami, uoliausiai remia visus Bažnyčios reikalus.

Darantys gerus darbus gali būti gundomi demonstruoti savo dosnumą, kad jis būtų žmonių pastebėtas. Evangelija skatina neskaičiuoti savo nuopelnų, kad juos įvertintų tik Dievas. Kristus sako: „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“ (Mt 6).

Prie aukų skrynios atsisėdęs Kristus atkreipė dėmesį tik į suvargusią našlę. Tai priminimas, kad žmonių minioje turime pastebėti tuos tikruosius Bažnyčios perlus, kurie šviečia visuotinėje egoizmo tamsoje. Šitie didžiadvasiai žmonės ne tik patys sugeba pakelti nelengvas gyvenimo naštas, bet padeda jas nešti ir kitiems. Jie paprastai nesiskundžia ir nedejuoja dėl patiriamų sunkumų, bet dėkoja už visa gera, ką yra gavę iš Dievo Apvaizdos rankų.

Čia prisimintinos Bažnyčios aktualijos Lietuvoje. Viena iš svarbiausiųjų - tai Bažnyčios turtai. Bažnyčios oponentai mėgsta kalbėti apie didelius Bažnyčios turtus, kurių, iš tikrųjų nebėra. Žinoma, yra labai gražių bažnyčių, o paskirose bažnyčiose - vertingų meno kūrinių, tačiau tai tik kultūrinis paveldas. Juo galima pasigrožėti, bet jis ne tik kad neduoda pelno, bet dar reikia rūpintis jo išsaugojimu.

Sekmadienį atkreipę dėmesį į tikinčiuosius, aukojančius bažnyčios reikalams, išvysime panašų vaizdą, kurį matė Jėzus: dažniausiai aukoja ne turtingiausieji, bet labiausiai pasitikintys Dievu.

Kartais kunigai, matydami aukojamus „našlės skatikus“, nesidžiaugia, kaip džiaugėsi Kristus, nes dažnai jų neužtenka net Bažnyčios tarnų atlyginimams. Tuomet kunigus gali apimti pagunda dejuoti ir prašyti gausesnių aukų. Tokiais atvejais kunigams reikia didelės ganytojo širdies, o tikintiesiems - atsakingo požiūrio į savo parapijos reikmes, nepaliekant viskuo rūpintis tik kunigus, bet ir patiems prisiimant dalį atsakomybės.