Archyvo įrašas

Homilijos ir pamokslai
Bažnyčia Lietuvoje, Eucharistija
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
„Jūs duokite jimes valgyti“ (Lk 9,13)
2001-06-17
Kauno arkikatedra
Devintinių homilija
Susiję:

„Jūs duokite jimes valgyti“ (Lk 9,13)

Švč. Kūno ir Kraujo iškilmės homolija, Kauno arkikatedra?, 2001 06 17

Dievo Kūno šventėje skaitomas evangelijos pasakojimas apie penkių tūkstančių vyrų stebuklingą pamaitinimą. Minios žmonių sekė Jėzų: vieniems jis buvo sensacija, kiti tikėjosi būti pagydyti, o daugelį, tiesiog, traukė Jėzaus asmenybė ir iš jo lūpų aidintis žodis apie Dievo karalystę. Artėjant vakarui, Kristaus mokiniai patarė žmones paleisti, kad šie pailsėtų ir kur nors pavalgytų, nes aplinkui buvo tik dykuma. Jėzus nepaklausė šio patarimo, bet paliepė: „Jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai atsakė, jog jie nieko neturi, nes jų piniginės tikrai buvo tuščios, o keliems tūkstančiams vyrų pamaitinti būtų reikėję nemažų pinigų. Ką darys Jėzus? Jis paliepė: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“, o po to paėmęs kelis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, palaimino ir liepė maitinti minią. Evangelistas Lukas savo pasakojimą užbaigia šitaip: „Visi pavalgė iki soties. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių“.

Jėzaus paliepimas mokiniams pamaitinti minią yra giliai simboliškas ir prasmingas. Kristaus mokiniai visada turi prisiminti, jog jie yra siunčiami „maitinti“ žmones, t.y. daryti gera. Duona yra reikalinga žmogaus gyvybei palaikyti, bet kaip Šv. Raštas sako: „Žmogus yra gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Be duonos žmogui reikia tiesos, teisingumo, meilės, tikėjimo. Štai čia yra mūsų, krikščionių, atsakomybės laukas. Jei mes šiandieniame pasaulyje nerodysime meilės, nesirūpinsime vykdyti teisingumą, jei nebūsime Kristaus liudytojais, kas tai padarys?

Po stebuklingo duonos padauginimo Jėzus kalbėjo miniai apie duoną, nužengiančią iš dangaus ir teikiančią pasauliui gyvybę (plg. Jn 6). Mokinių paprašytas duoti šios duonos, Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš... Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Anuomet mokiniai nesuprato Viešpaties žodžių, o kai kurie net pasipiktino ir pasitraukė. Tačiau Jėzus nuo savo sumanymo nepasitraukė.

Kančios išvakarėse Jėzus, surinkęs mokinius į Paskutinės vakarienės menę, paėmė duoną, palaimino ją, davė mokiniams valgyti ir sakė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 23-26). Šitą duoną - savo kūną - Jėzus sekančią dieną atidavė už pasaulio gyvybę. Apaštalas Paulius, aprašydamas Vakarienės įvykius, priduria, kad tai nėra jo prasimanymas, bet iš paties Viešpaties gauta žinia: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums“, - rašo tautų apaštalams Korinto krikščionims. Paulius, kaip ir kiti Kristaus mokiniai, pirmykštei krikščionių bendruomenei perdavė tikėjimą, kad Kristus yra gyvas Eucharistinės aukos metu pašventintoje duonoje ir kad šią duoną reikia valgyti, jei norime būti dvasiškai sveiki ir stiprūs atsispirti pasaulio traukai į blogio bedugnę. Bažnyčia šį apaštalų ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimą išlaikė iki mūsų dienų. Todėl Mišių šventimas mūsų tikėjime yra centrinis taškas, apie kurį sukasi ir iš kurio spinduliuoja visa kita. Jeigu katalikui reikėtų įrodinėti Mišių svarbą, tai būtų ženklas, kad tikėjimo kelyje jis yra dar tik kūdikis.

„Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“, - rašo apaštalas Paulius. Štai kodėl Eucharistija yra tokia svarbi mūsų gyvenime. Dėl šios priežasties yra ruošiami Eucharistiniai kongresai, kad žmonės turėtų progą labiau įsigilintų į begalinę dangaus dovaną - Kristų Eucharistinėje aukoje, Kristų Švenčiausiame Sakramente, kurį galime ne tik adoruoti, bet ir kaip maistą priimti į savo širdį.

Devintinių proga daromos didesnės ar mažesnės procesijos: daug kur pasaulyje jos daromos miestų gatvėmis. Mes taip pat su Šventąja Eucharistija pereisime Rotušės aikštę, Kunigų seminariją, nueisime iki Šventojo Tėvo kalnelio, kur vyko pagrindinės Eucharistinio Kongreso Mišios. Iš tenai vėl grįšime į Rotušės aikštę ir Katedrą. Kiekviena procesija yra labai simboliška, nes primena, jog mes esame žemės keleiviai, keliaujantys ne tik kaimų keliais ir miestų gatvėmis, bet keliaujantys per gyvenimą į dangaus Tėvo namus. Todėl procesijoje nestovima ant šaligatvių (tenai vieta tik pašaliečiams), bet einama drauge su visais tikinčiaisiais. Devintinių procesijoje nešama monstrancija su Eucharistija. Tai reiškia, jog mes norime per gyvenimą keliauti su Kristumi ir būti jo stiprinami, kad pasiektume savo tikslą. Dar daugiau, Devintinių procesija miestų gatvėmis reiškia, kad Kristus nori būti visur, kur gyvena, dirba, linksminasi ir kenčia žmogus. Devintinių procesija daroma kiek galima labiau iškilminga. Tai mūsų pagarbos Kristui išraiška. Kaip anuomet Kristui žengiant į Jėruzalę, jį lydėjo minios žmonių, klojo palmių šakas po kojomis ir giedojo „Osanna“, taip ir mes eisime paskui Eucharistinį Jėzų su giesmėmis, pilni džiaugsmo, kad su mumis yra už mus miręs ir prisikėlęs Viešpats. Tebūnie ši Eucharistinė iškilmė dvasine duona, kuri pamaitins mūsų širdis.

† Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas metropolitas
<< atgal