Archyvo įrašas

Ramybės kunigaikštis

„Tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1). Per Kalėdų nakties Mišias klausomės šių pranašo Izaijo žodžių ir atrodo, kad jie rašyti ne prieš tūkstančius metų, bet mūsų dienomis. Juk daugelis žmonių jaučiasi gyveną „nevilties šalyje“, sunkiai tikėdami, kad gyvenimas keisis į gera. Kalėdos dėl to yra brangios, kad jos kasmet atnaujina viltį ir širdis pripildo tikrojo džiaugsmo, jos kalba vienareikšmiškai: Dievas yra su mumis, todėl būkime drąsūs ir pilni vilties!

Sveikinu Jus, mylimi Lietuvos žmonės, sulaukusius Kristaus Gimimo šventės ir dalinuosi su jumis Kalėdų džiaugsmu, o ypač viltimi. Pastaruoju metu įsižiebusi vilties kibirkštėlė, kad Lietuvai grįžtant į Europos tautų šeimą, mūsų gyvenimas turėtų keistis į gera, prigeso. Pastarųjų savaičių Lietuvą sukrėtę įvykiai įtikino, kad visa, kas mūsų tautiečių buvo sunkiai pasiekta, yra labai trapu. O gal tai yra ženklas, kad labiau mums visiems reikia atsigręžti į Dievą?

Šv. Kalėdos negali būti skirtos nei politiniams ginčams, nuo kurių esame pavargę, nei kasdienių, nors ir labai svarbių klausimų sprendimui. Kristaus Gimimo šventė nori pakylėti mūsų dvasią virš kasdienybės, virš žmonių ginčų bei nesutarimų ir parodyti Tą, be kurio pasiklysta pavieniai žmonės ir tautos.

Pranašas Izaijas anuomet kalbėjo: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė“ (Iz 9, 5-6). Šiuose pranašo žodžiuose yra pasakyta visa, ką mes turėtume žinoti apie Jėzų Kristų, kurio draugais ir sekėjais save vadiname.

Jis yra „Nuostabusis Patarėjas“, tik reikia įsiklausyti į jo balsą. Betliejaus Kūdikis primena, kad žmogaus gyvenime aukščiausios vertybės nėra pinigai, bet gryna sąžinė ir teisus gyvenimas. Jis kviečia ne grobti, ne engti kitus, bet mylėti ir tarnauti. Jėzus paliko mums ne tik savo žodžių, bet ir savo gyvenimo šviesą, tik reikia įsileisti ją į savo gyvenimą.

Betliejaus Kūdikis – tai „Galingasis Dievas“. Tiesa, žmogaus kūną priėmęs Dievo Sūnus atrodo toks silpnutis, kad į jį galima nekreipti dėmesio. Jis apsireiškė mums kaip Kūdikis, kad be baimės su meile pasitiktume jį, nes jis mus myli ir nori išgelbėti. Tačiau šis Kūdikis yra amžinasis Žodis, apie kurį apaštalas Jonas yra pasakęs: „Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn , 3)

Jėzus Kristus yra „Ramybės Kunigaikštis“. Jis atėjo į žemę ne supriešinti žmones, bet suburti visus tarsi brolius ir seseris į vieną šeimą, turinčią dangaus Tėvą. Šis Ramybės Kunigaikštis ypač yra reikalingas mūsų dienomis, nes žmonės yra kurstomi vieni prieš kitus ir pyktis bei tarpusavis nepasitikėjimas nustelbia augantį gėrį. Priimantieji Betliejaus Kūdikį, turi priimti jo taikos dvasią ir ja spinduliuoti savo aplinkoje.

Kalėdos kviečia kiekvieną iš mūsų paklausti save: ar priėmiau Taikos Kunigaikštį? Galime drąsiai tvirtinti, jog priėmėme Jį, jeigu visiems linkime tik gero ir nepaliekame vietos pykčiui ir nesantaikai. Jei galime atleisti net skriaudas bei smūgius, kuriuos patiriame iš piktų žmonių, tuomet Ramybės Kunigaikštis tikrai turės vietą mūsų širdyje.

Priimdami Betliejaus Kūdikį į savo gyvenimą, mes įsipareigojame būti atsakingai už savo Bažnyčią ir Tėvynę ir neleisti, kad mūsų gyvenimą tvarkytų kartais nei Dievo, nei žmonių nebijantieji politikai. Jėzaus Kristaus draugai negali būti pasyvūs įvykių stebėtojai, bet drąsūs ir atsakingi žmonės, besirūpinantys tautos pažanga bei gerove. Priimti Kristų - reiškia gerbti kiekvieną, net patį vargingiausią žmogų, atmetant visus bandymus įteisinti nesiskaitymą su žmogaus kilnumu, negimusios gyvybės žudymą, manipuliavimą žmonių embrionais ar eutanaziją.

Per pranašą Izaiją Dievas pažadėjo, jog ateisiantis Mesijas sutriuškins žmones slėgusį nuodėmės jungą ir viešpataus Dovydo soste. Todėl priimant ateinantį Kristų reikia labai aiškiai apsispręsti, jog norime priimti iš jo rankų gyvenimą be nuodėmės, be neapykantos, be neteisumo; norime gyvenimo, kuris darniai skambėtų drauge su angelų giesme: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“.