2015 m. Kalėdos.
Kauno vyskupų sveikinimo laiškas
Mieli broliai ir seserys, Dievo mylimi žmonės!
Šventės beldžiasi į mūsų gyvenimą šviesomis, sveikinimais, dovanomis. Kalėdų šventėse pasibeldžia ne tik žmonės, bet ir Tas, kuris gimė Betliejuje: Jėzus, Marijos Sūnus ir tikras Dievas. Kalėdų Mišių įžanga kviečia: „Visi džiaukimės Viešpačiu, nes atėjo pasaulio Atpirkėjas. Šiandien iš dangaus nusileido tikroji ramybė.“ Šis kvietimas skirtas mums visiems, nes Kristaus Gimimas neša pasauliui išgelbėjimą ir ramybę – tai, ko kiekvienas trokštame.
Kalėdose Dievas pasirodo neįprastai – kaip silpnas Kūdikis. Tai didžio Dievo gailestingumo mums dovana. Jis nebėra tolimas, nepažįstamas ir nepasiekiamas, o „Dievas su mumis“, žmogaus veidu ir širdimi. Kai Jį priimame, gyvenimas įgyja prasmę ir džiaugsmą. Dievas yra arti mūsų kasdienybės, dalinasi mūsų sunkumais. Betliejaus oloje Jis tapo artimas visiems, taip pat ir šiandienos žmonėms: nerandantiems prieglobsčio pabėgėliams, senoliams, kurių artimieji išvykę, jauniems, kurie nusivylė pabandę imtis iniciatyvos, šeimoms, laukiančioms gimstančio vaiko ir su nerimu galvojančioms apie ateitį.
Jei norime pajusti Dievo artumo paguodą – atsiverkime Jo gailestingumui. Didžiausia, nešanti liūdesį klaida ir nuodėmė yra išstumti Dievą iš savo ir visuomenės gyvenimo. Evangelija pasakoja apie nesvetingą Jėzaus gimimą oloje už miesto, „nes jiems nebuvo vietos“ (Lk 2, 7). Įvairiais būdais mes patys nepriimame Dievo, o visuomenės gyvenime Jis dažnai laikomas nereikalingu, neturinčio nieko pasakyti. Ketiname patys savo jėgomis ir žiniomis išspręsti visas kilusias problemas. Jėzus išstumiamas net iš Kalėdų, kai jos paverčiamos vien žiemos ar saulės sugrįžimo švente, ar prietarų laiku. Bet ar atmesdami Jėzų ir Jo Evangeliją nerizikuojame prarasti tikrą džiaugsmą, ar nenustumiame į šalį broliškumo, teisingumo ir meilės?
Pasak popiežiaus Pranciškaus, „atsisakyti pagiežos, tūžmasties, smurto ir keršto yra laimingo gyvenimo sąlyga“ (MV 9).
Pasaulį praėjusiais metais sukrėtę terorizmo aktai, nesibaigiantys kariniai konfliktai ne tik tolimuose kraštuose, bet ir Europoje rodo, kad vis dar keliaujame tamsoje. Bet yra Šviesa, kuri atėjo į pasaulį: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Šie Jėzaus žodžiai yra žibintas, padedantis eiti tamsoje ir netikrume, teisingai pasirinkti savo gyvenimą kryptį.
Kristaus Gimimo šventė ir prasidėjęs Gailestingumo jubiliejus mums vėl skelbia Dievo meilę ir jautrumą. Tikime, kad kiekvienas iš mūsų ir visas pasaulis esame Jo širdyje. Tikėti reiškia atverti protą ir širdį Dievui, duoti Jam erdvės mūsų gyvenime, remti savo gyvenimą Juo. Toks tikėjimas nėra vien paprastas religingumas ar papročių laikymasis, o širdies polėkis. Leiskime, kad Dievas paliestų mūsų širdis. Įsileidę Dievą į savo gyvenimą nieko neprarasime, o užsklendę Jam duris net nesužinosime, kiek daug nustojome.
Dievas neprimeta savęs, o tyliai pasibeldžia. Jis gerbia kiekvieno laisvę ir laukia, kad pakviestume, todėl rizikuoja būti nepriimtas, kaip atsitiko Betliejuje. Ir mes esame laisvi – priimti ar likti abejingi. Kalėdos kviečia apsispręsti, pasirinkti, ir šis pasirinkimas turi lemiamas pasekmes. Esame laisvi, bet būkime drąsūs.
Ant vieno vienuolyno durų kabojo užrašas: Porta patet, sed cor magis – „Durys atvertos, bet širdis dar labiau“. Priimti Dievą reiškia priimti žmogų, atverti jam duris. Juk atvirumas Dievui įmanomas tik ištiesiant pagalbos ranką kitam. Kai priimame žmogų, patarnaujame ir Dievui. Tai glaudžiai ir neatskiriamai susiję. Kad Kalėdos būtų tikros, reikia atverti širdį. Pats Jėzus susitapatino su mažaisiais, kenčiančiais, svetimšaliais. Mes, katalikai, turime praplėsti savo žvilgsnius už šventoriaus ribų ir siaurų interesų, mokėti priimti kitą žmogų su išmintingu rūpesčiu, didžiadvasiškumu, pagarba jo orumui. Tegul atsiveria mūsų namų durys, kad pasidalintume duona su tais, kurių stalas negausus, ir teatsiveria mūsų širdys, atnaujindamos nusilpusius ar nutrūkusius žmogiškuosius ryšius. Taip Gailestingumo jubiliejus taps ne vien žodžiais, o gyvenimu.
Kalėdų šventėse žvelgdami į Kūdikėlį Jėzų melskime, kad Jo šviesa, meilė ir gailestingumas lietų į mūsų širdis ramybę, pasitikėjimą ir viltį.
Džiugių ir Dievo gailestingumo kupinų švenčių!
+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno vyskupas augziliaras
+ Lionginas Virbalas
Kauno arkivyskupas metropolitas