į pirmą puslapį
Nukryžiuotas Karalius
Paskelbta: 2019-11-28 17:05:44

2019 11 24
Kristaus Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmė

Paskutinį liturginių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Karaliaus šventę, ir mūsų dėmesys kreipiamas į tą, apie kurį apaštalas Paulius rašo: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės ar galybės, – visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17).

Jėzus kaip karalius viešpatauja ne kovodamas, bet mirdamas už žmonių nuodėmes ant kryžiaus. Evangelistas Lukas mums pristato Kristų Karalių, sėdintį ne soste, bet prikaltą prie kryžiaus. Jėzus pasmerktas ir nukryžiuotas. Karaliaus pavaldiniai – žmonės stebi, kaip jų Karalius nukryžiuojamas. Visa tai jiems yra tik spektaklis ir nieko daugiau, nes ano meto žmonės buvo matę ne vieną nukryžiavimą ir su žiaurumu apsipratę.

Neabejotina, kad minioje buvo žmonių, kurie Jėzaus gailėjo, bet netrūko ir tokių, kurie džiūgavo, nes pašalintas jų sąžinių drumstėjas, kvietęs daryti atgailą ir keisti gyvenimą. Minia nepakenčia sąžinės budintųjų; ji vertina tik populistus, kurie palieka teisę patiems žmonėms spręsti, kas moralu ir kas ne.

Arčiausiai nukryžiuoto Jėzaus budėjo kareiviai ir tyčiojosi iš jo: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Svetimšalius kareivius galima suprasti: jų akyse Jėzus buvo atstovas tautos, kurią romėnai niekino ir kurios šiek tiek prisibijojo, kad kartais ji nesukiltų prieš pavergėjus.

Siekdami Jėzų labiau suniekinti, šalia jo nukryžiavo du nusikaltėlius. Vienas iš piktadarių įžeidinėjo Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Žmogus gali būti taip pavergtas nuodėmės, kad net mirties akivaizdoje lieka aklas ir įžeidinėja nekaltai kenčiantįjį. Šis nusikaltėlis galėjo būti išgelbėtas – jam reikėjo tik nusižeminti ir pripažinti savo kaltę.
Niūrų Golgotos vaizdą nušviečia gerasis piktadarys, kuris pripažinęs savo kaltę prašė Jėzaus bent prisiminti jį, kai nueis į savo karalystę. Ši scena yra pati svarbiausia: Jėzus Kristus viešpatauja ir patraukia žmones savo gailestingumu. Jis viešpatauja ne kaip galią turintis valdovas, bet tiesia kelią į žmonių širdis meile ir gailestingumu.

Mūsų dienų didžiausia bėda yra pykčiai, kaltinimai ir tarpusavio susipriešinimas. Tai nieko gero Lietuvos ateičiai nežadanti situacija, ir niekas nepateikia recepto, kokiu būdu galėtume šią pragaištingą situaciją pakeisti.

Tačiau yra vaistas, kuris gali visuomenę išgydyti, ir jį skelbia prie kryžiaus prikaltas Kristus Karalius. Tas vaistas – tai Dievo gailestingumas, kviečiantis mus, šio Karaliaus sekėjus, persiimti gailestingumu ir tapti jo nešėjais į mūsų dienų visuomenę. Mes visi esame nuodėmės sužeisti ir reikalingi dieviškojo Gydytojo pagalbos. Sužeisti tie, kurie kentėjo okupacijos metais ar tapo aukomis laukinio kapitalizmo metais, bet nemažiau sužeisti ir tie, kurie buvo tironai ir gyvena pamynę tiesą, teisingumą ir meilę. Visus gali išgydyti gailestingoji Dievo meilė, jeigu į ją atsigręš, kaip ant Golgotos, nuolankiai išpažindamas savo kaltę, atsigręžė nukryžiuotas piktadarys.

Ištikimas ėjimas Kristaus Karaliaus pėdomis negarantuoja saugaus gyvenimo. Jėzus aiškiai pasakė: „Jie persekiojo mane, persekios ir jus.“ Dvidešimtas amžius matė didžiausių tikinčiųjų persekiojimų Sovietų Sąjungoje, Meksikoje, Ispanijoje, Kinijoje, Korėjoje, Vietname, Kambodžoje ir kitose valstybėse. Mūsų amžius netapo geresnis.

Maldaukime Kristų Karalių, kad į mūsų Tėvynę, į mūsų šeimas ir į kiekvieno mūsų širdį ateitų jo karalystė – tiesos, teisingumo, meilės ir taikos karalystė.

+ Sigitas TAMKEVIČIUS
Kardinolas