Jaunimas kviečia: apmąstykime Kryžiaus kelią
Paskelbta: 2021-03-18 20:02:07

Kauno arkivyskupijos Jaunimo centras dalijasi iniciatyva  kartu apmąstyti Kryžiaus kelią.

„Šitam keliui nereikia žygio batų – reikia širdies. Kasdien, kartu su Jėzumi, per slėnius, brūzgynus, kasdienybės lygumas, sustojant 14-oje stočių ir užsukant į asmeninį Atsimainymo kalną, kuriame laukia Mylinčiojo balsas. Skaityk – permąstyk – paeik kartu – kviesk artimą“, – sakoma Jaunimo centro bendradarbių pranešime kartu pasidalijant ir kiekvienai stočiai skirtais maldos draugų apmąstymais. Juos rasime ir Jaunimo centro feisbuko paskyroje.

„Poncijus Pilotas atvesto pas jį Jėzaus paklausė labai svarbaus klausimo: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Jėzus jam nieko neatsakė. Kodėl? Todėl, kad pati Tiesa stovėjo priešais jį (Jn 14, 6).Taip, Poncijus Pilotas turėjo priimti sunkų sprendimą. Jo galioje buvo suteikti laisvę arba atimti gyvybę. Jis giliai širdyje norėjo Jėzų paleisti, bet pasidavė nuomonei tų, kurie šaukė garsiausiai. Jėzaus teismo scena man visada primena, jog įkyriai ir garsiai brukama nuomonė niekuomet nėra tiesa. Ypatingai tikėjimo ir moralės klausimuose.“ Kun. Emilis Vasiliauskas

„Apima keistas jausmas. Žvelgiu į kryžių taip, tarsi jį matyčiau pirmą kartą. Matau Jėzų – gyvas, visai panašus į mane: galva, rankos, kojos, pirštai. Jis gi buvo Žmogus! Jaučiantis tai, ką dažnai jaučiu ir aš. Vienatvę, atstūmimą, skausmą, gėdą, kančią, pažeminimą... Pasidarė taip liūdna, skruostu nuriedėjo ašara. Bet, Jėzau, man iš tikrųjų skauda, padėk man.“ Ema Teresė Lekavičiūtė

 

 

 „Jėzaus pirmas suklupimas nešant kryžių man primena, kiek daug kartų esu pasidavęs ištikus pirmai nesėkmei. Kiek daug pradėtų, bet numestų darbų atsiradus pirmai kliūčiai. Kiek kartų esu nuleidęs rankas, kai vos pradėjau kažką daryti. Visa tai – mano prarastos progos būti panašiam į Kristų, kuris nepaisant visko eina tikslo link.“ Domas Antanas Raižys

 

 

 

 „Mano mama visada yra pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką, įkvėpti vilties, nušluostyti ištryškusias ašaras ir tiesiog pabūti drauge. Eidami paskui Jėzų mes tikrai sutiksime ir Jo Mamą. Tačiau svarbu pro Ją nepraeiti, o apkabinti ir vestis drauge.“ Simona Pusvaškytė

 

 

 

 

„Draugas, pamatęs vargšą, pasakė man: „Pakelkime jį ir nuveskime į namus!“ Reagavau neigiamai, bet padėjau vargšui. Ne dėl vargšo, bet iš pagarbos draugui. Noriu išmokti: privalau nepasilikti patogume – tiesti pagalbos ranką sunkumuos esantiems.“ Tomas Jakštas

 

 

 

 

„Kenčiantys visada yra netoliese, tik kartais būna nedrąsu prieiti. Reikia nuolankumo priimti kito švelnų prisilietimą, kai skausme, rodos, nieks negelbsti. Švelnumas ir drąsa yra tai, ko galiu pasimokyti iš Veronikos ir Jėzaus. Nors ir nekeičia įvykių baigties, šis trumpas susitikimas tampa regimos meilės ženklu.“ Kristina Bajarūnaitė

 

 

 

 

„Jėzus parpuola antrą kartą – man panašiausia į tas akimirkas, kai nepajėgiu kažko keisti į gera. Kažką keisti: mesti priklausomybę, įgyti vertingą įprotį, gydyti draugystę. Vis stengiuosi, bet vis nesiseka. Vėl ir vėl. Ne vieną kartą. Ir ačiū Dievui, kad visada laukia pagalba ir Jo meilė.“ Girmantas Jazgevičius

 

 

 

„Mane labiausiai supurto supratimas, kad Jėzus eidamas kryžiaus keliu randa jėgų paguosti kitus, atsigręžti į tuos, dėl kurių Jis ir žengia tuo keliu. Nekaltindamas, neteisdamas, bet vien mylėdamas. Pamenu, prieš kelerius metus, maldos už taiką pasaulyje metu, plovėme vieni kitiems kojas. Ir kaip tyčia atsidūriau tarp dviejų žmonių, kurie mane erzino. Vienas jų plovė man kojas, o kitam – aš. Ir tą akimirką, kai mačiau ir jaučiau man plaunant kojas... Ir kai pati ploviau... tą akimirką griuvo visos sienos, visas tas nepatikimas, negalėjimas ir nenorėjimas eiti į santykį. Supratau, kad tai tebuvo mano išankstinis nusistatymas.O būtent Jėzus kviečia nugriauti sienas, palikdamas užduotį – plauti kitam kojas. Kartais paguosti šalia esantį, kaip jis ramino verkiančias moteris, kartais tiesiog pamatyti tą, kuris yra arti tavęs.“ Ona Eigirdaitė

 

 „Man parpuolimas = nuodėmė. Sąmoninga nuodėmė, kurią darau užvaldžius puikybei ir egoizmui ar, priešingai – iš visiško nepasitikėjimo savimi. Atsitiesti ne visada yra lengva, kartais tenka dar daug kartų skaudžiai kristi ir vėl bandyti stotis. Tačiau kiekvieną kartą klausykloje išgirdusi: „Tavo nuodėmės tau atleistos“, prisimenu, kokia gailestinga yra Dievo meilė ir kad aš tikrai esu Jo mylima dukra. Tai suteikia jėgų atsistoti.“ Laura Pocevičiūtė

 

 

 „Mano Viešpats išrengiamas. Tai mano nuodėmingumo tikrovė. Atrodo, Jėzus atėjo iki žmogiškumo ir mano nuogumo gelmės. Toje akimirkoje, kai mano Viešpats išrengiamas, Jis įžengia į mano nuodėmę, ten kur labiausiai skauda, kur mano žaizdos, matomos visiems, susitinka mane. Atrodo, visais įmanomais būdais bandau uždengti tai. Prisidengiu išvaizdos iliuzijomis – „gražus, sėkmingas, žavingas“. Taip dar labiau apiplėšiu ir „išrengiu“ savo širdies šventovę. Šią akimirką, kai Tau, Jėzau, nuimami drabužiai, sunaikini tai, ko labiausiai bijau, sunaikini atmetimą, paniekinimą, viską prisiimdamas sau. Kvieti nepasilikti nuogume, kvieti apsirengti Tavimi. Dabar renkuosi atpažinti savo nuogumą Tavo akivaizdoje, nebijau ir ateinu, koks esu, kad galėčiau kartu su Tavimi įžengti į Prisikėlimą.“ Paulina Kuraitienė

 

„Ką darau matydamas prikalamą Tiesą, sugriaunamą Kelią, išniekinamą Meilę? Ar bėgu Jo apginti, ar jau susitaikau su bejėgiškumu? Ar nežinia ir tamsa jau apgaubė mane? Ar pavyksta absoliučioje neviltyje tarti: „Tėve, į tavo rankas...“ Nežinau, būna visaip. Todėl, Viešpatie, kai pasijausiu nesuprastas, įskaudintas ir atstumtas, išmokyk mane ištarti: šią Meilę į Tavo rankas atiduodu.“ Modestas Kirielius

 

 

„Ant kryžiaus mirti pasmerktas Jėzus meldžiasi: „Tėti, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (plg. Lk 23, 34a). Mano gyvenime buvo toks laikas, kai šie žodžiai tapo didžiuliu iššūkiu. Tada patyriau daug neteisybės ir žalos iš tų, kurie turėjo man būti patys artimiausi. Apie mane melavo ir šmeižė, mane aptarinėjo bei apkalbinėjo. Tokiu būdu žodžiais bandė mane „nukryžiuoti, pažeminti ir nužudyti“. Tai skaudėjo, ir net labai... Tuomet norėjosi kovoti: parodyti savo tiesą, atskleisti neteisybę, atsilyginti, neatleisti, nenusileisti. Tokiu keliu ėjau. Bet Jėzus, mirštantis ant kryžiaus, man kalbėjo: „Mykolai, pažvelk į mane. Aš žinau, kaip Tu kenti! Prašau, atleisk jiems arba bent pabandyk tai padaryti. Tau bus lengviau. Aš esu su Tavimi.“ Galiu nuoširdžiai pasakyti, jog sekti paskui Jėzų atleidimo keliu nei tada, nei dabar nėra lengva. Nežinau, ar visada laimėsiu, kaip laimėjo Jėzus, bet žinau, kad norėčiau.“ Br. Mykolas Ferencas OFM Cap

 

Mes mylime pabaigas, nes jos yra pradžios. Tik mūsų pasaulis yra labai nekantrus viltyje. Mums visko reikia čia, dabar ir tobulai. O jei kažkas nepavyksta – į šoną metame darbus, užmojus, tikėjimą. Netenkame vilties. Bet Jėzus savo kančios istorijoje sako, kad net nukryžiuota viltis prisikelia. Net nuplakta, nukankinta, apspjaudyta ir mirusi viltis yra gyva. Kryžius tuščias, aplink tyla. Metas nutilti ir budėti prisimenant, kad tikro „džiaugsmo šaknys yra kryžiaus formos“ (šv. Juozapas Marija Escriva).  Miglė ir Gediminas Urbonai

 

Kiek kartų gyvenime teko kažką palaidoti? Prieš susipažindama su Jėzumi, laidojau savo tėtį, svajones, drąsą, viltį, neišdrįstus pasakyti žodžius, meilę, klausimus, prarastus draugus, savivertę ir dar begales dalykų, kuriais nesijaučiau verta čia būti tokia, kokia esu. Būdama prie kapo duobės patyriau daug jausmų: ašarų, isterijos, depresijos, neišdildomo liūdesio įsirėžimą, plyštančios širdies jausmą, bet niekada savęs neklausiau: o kas toliau? Dabar kiekvienais metais aš stoviu prie Kristaus kapo su viltimi, kad Tu išpildai visas mano svajones ir troškimus. Tu esi Tas, kuris pakeli, kai neturiu jėgų. Tu esi Tas, kuris mane myli, kai man atrodo, kad niekas manęs nemyli. Šiandien aš nemirštu kartu su tuo, kurį reikia laidoti, šiandien aš gyvenu su viltim susitikti danguje. Teesie tavo valia mūsų gyvenimuose, Jėzau. Diana Baliuckaitė

 

 

Ganytojo žodis

Leidžiamės į misiją, leidžiamės į pokalbį. Popiežius Pranciškus kviečia mus kreiptis į Šventąją Dvasią, kad Ji dovanotų mums įžvalgą ir išmintį, ką turėtume daryti, tai yra pasikalbėti tarpusavyje, šeimose, parapijose, bendruomenėse, organizacijose, darbovietėse, vyskupijose, visoje Bažnyčioje pasaulyje apie Viešpaties valią mūsų laikų žmonėms, Evangelijos džiaugsmo skelbimo būdus šiandienos pasauliui.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune