Nuotraukos – Ernesto Liutkaus
„Tai istorinė diena Kauno arkivyskupijai ir visai mūsų Tėvynei Lietuvai! Šiandien užbaigiame mūsų tautos kankinės Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos arkivyskupijos fazę ir beatifikacijos dokumentai iškeliauja į Šventųjų skelbimo dikasteriją Vatikane, kur toliau bus tęsiamas bylos nagrinėjimas. Meldžiamės, kad jis baigtųsi popiežiaus dekretu skelbiant šią mūsų tautos dukrą palaimintąja“, – sakė arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas birželio 28 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje. Tai buvo dėkojimo ir džiaugsmo valanda, nes arkivyskupijos liudijimas apie Adelės Dirsytės kankinystę pasieks Šventųjų skelbimo dikasteriją.
Čia ganytojas vadovavo iškilmei, kurioje tą vakarą jau pradėti švęsti didieji Bažnyčios šulai – apaštalai ir kankiniai šv. Petras ir Paulius, ir paskelbta, jog Adelės Dirsytės beatifikacijos procesas Kauno arkivyskupijoje, pradėtas švenčiant Didįjį krikščionybės jubiliejų 2000 metais, kai buvo gautas Šventųjų skelbimo dikasterijos (tuomet – kongregacijos) sutikimas, jau užbaigiamas. Toliau liekame melsti Lietuvai ir mūsų arkivyskupijai dar vieno palaimintojo ir, be to, pirmosios moters lietuvės, kurios šventumas gali tapti oficialiai pripažintas Bažnyčioje.
Šia proga arkikatedroje buvo švenčiamos Padėkos šv. Mišios už ištikimo, kankinyste paliudyto mums tikėjimo pavyzdį, už visą būrį Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos bendradarbių, rėmėjų, geradarių – žmonių tarnystės pastangomis, visos arkivyskupijos bendruomenės malda, gausiais liudijimais tapo priartinta ši iškilminga, pilna dėkojimo Dievui ir džiaugsmo valanda. Po šv. Mišių vyko viešas paskutinis tribunolo posėdis, kuriame iškilmingai, visų akivaizdoje, pranešta, jog byla išsiunčiama į Romą.
Arkivyskupo vadovaujamas šv. Mišias koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, prelatas Vytautas Vaičiūnas OFS, beatifikacijos bylos postulatorius kunigas Andrius Končius, vicepostulatoriai kunigai Nerijus Pipiras, Robertas Urbonavičius, Mantas Šidiškis, bylos teisėjas monsinjoras Adolfas Grušas, teisingumo saugotojas monsinjoras Artūras Jagelavičius, kunigas Robertas Skrinskas bei kiti arkivyskupijos kunigai. Giedojo arkikatedros choras, vadovaujamas Ramūno Baranausko.
„Mums taip pat reikia imti Kristaus kryžių, ant jo mirti ir prisikelti. Sekimas Kristaus kryžiumi gražiausiai buvo realizuotas mūsų kankinės Adelės Dirsytės, kurios beatifikacijos bylos iškilmingą etapą šiandien užbaigiame“, – sakė homilijoje kardinolas S. Tamkevičius, kuris, būdamas Kauno arkivyskupas, pradėjo Adelės Dirsytės beatifikacijos procesą arkivyskupijoje, o jos pirmuoju postulatoriumi buvo paskyręs šviesaus atminimo monsinjorą Pranciškų Tamulevičių.
„Viešpats šią taurią sielą išsirinko, kad ji būtų šalia jo kryžiaus iki visiško sunaikinimo, kad ši kilni lietuvaitė paaukotų savo gyvenimo auką už Tėvynę ir Bažnyčią“, – kalbėjo kardinolas, neslėpdamas jaudulio šią valandą ir jautriai homilijoje pasidalydamas su iškilmių dalyviais mokytojos Adelės Kryžiaus keliu.
O šis Kryžiaus kelias prasidėjo nuo sovietinės neteisybės ir prievartos akto, kai ji buvo nuteista karinio MVD tribunolo „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje ateitininkijos, fašistinės organizacijos, veikloje“ ir 1947 m. drauge su kitomis kalinėmis išvežta į Šiaurę tiesti užpoliarinio geležinkelio – ant žmonių kaulų.
Taišetas, Kolyma – tai šio Kryžiaus kelio stotys su nepakeliamu darbu ir nežmoniškomis sąlygomis, kai tekdavo išgyventi tik su menku maistu, kenčiant Sibiro šalčius, kai prie kūno prišaldavo drabužiai, nes jie nespėdavo išdžiūti per naktį, arba su taigos muselėmis, sukąsdavusiomis taip, kad kūnai ištindavo.
„Šitokiomis sąlygomis Adelė Dirsytė ne tik kad nepalūžo, bet dar mokė kitas kalines dvasinio susikaupimo, sąmoningo kančios pakėlimo ir aktyvaus religinio gyvenimo; drauge su kitomis kalbėdavo Rožinį, kurio karoliukai buvo padaryti iš kalinio duonos“, – sakė ir pats savo laiku jos ragavęs kardinolas Sigitas.
Ganytojas atkreipė dėmesį, jog lageriuose už tai, kad dvasiškai stiprino kalines, Adelė dažnai buvo mušama ir siunčiama į karcerį. Palūždavo net stiprios sveikatos kaliniai. Adelė nesiskundė, meldėsi už savo kankintojus, to paties mokė drauges kalines. Pirmą kartą jos veidu nusirito ašaros, kai 1954 m. kankinė prasitarė, kad buvo labai žiauriai tardoma ir kankinama. Kardinolo žodžiais, kankintojams pasisekė sunaikinti jos mirtingąjį kūną, kuris liko Chabarovsko krašte laukti prisikėlimo dienos, bet dvasia Adelė Dirsytė sugrįžo į Lietuvą, o per maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ puslapius garsas apie mūsų pavergtą Tėvynę pasklido po pasaulį.
„Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus“, – be kita, sakė kardinolas, homilijos (visą tekstą žr. >>) pabaigoje pakviesdamas melstis, kad Adelė Dirsytė būtų paskelbta palaimintąja.
Po šv. Mišių, šaukiantis Šventosios Dvasios himnu Veni, Creator Spiritus, buvo pradėtas iškilmingas, Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo vadovaujamas viešas uždaromasis tribunolo posėdis. Jame priimtos arkivyskupo bei tribunolo narių priesaikos, jog visi ištikimai bei sąžiningai atliko patikėtas užduotis, buvo perskaityti jų pranešimai, o šešios dėžės su lygiai 8 tūkst. puslapių bylos dokumentų užantspauduotos vaško antspaudais ir arkivyskupo parašu. Autentiški dokumentai bus saugojami Kauno arkivyskupijos kurijoje, jų nuorašai iškeliaus tolesniam Dievo Tarnaitės Adelės Dirsytės gyvenimo ir šventumo tyrimui jau Šventųjų skelbimo dikasterijoje.
Posėdis buvo palydėtas visų susirinkusiųjų malda prašant Adelės paskelbimo palaimintąja bei sugiedotu Padėkos himnu Te Deum, „Tave, Dieve, garbinam“. Dabar pats Viešpats lydės bylos kelionę į Vatikaną ir jos sėkmingą baigtį!
Šia proga arkivyskupas Kęstutis Kėvalas išsakė visą eilę padėkų – beatifikacijos bylos bendradarbiams, istorikams, teologams, techniniams darbuotojams, Adelės Dirsytės giminaičiams už visokeriopą pagalbą ir visiems, kurie skleidė žinią apie Adelės Dirsytės gyvenimą, dalijosi, bendradarbiavo, liudijo, lydėjo ir tebelydi šį procesą malda, aukomis.
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
