Birželio 29 d. vakarą katechetai bei tarnaujantieji bažnytinėse institucijose ir parapijose, maldos grupių ir bendruomenių nariai gausiai susirinko Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje išgirsti misionieriaus psichoterapeuto Wim Du Plessis iš Belgijos pasidalijimo apie tikrąją tapatybę.
Apie mūsų tapatybę
Misionierius pirmiausia papasakojo apie save. Jis yra kilęs iš Afrikos, tačiau pastaruosius du dešimtmečius gyvena Belgijoje su šeima. Turi suaugusį sūnų ir dukrą su sunkia negalia. Per šiuos iššūkius ir Dievo meilę suvokė visai kitaip. Jis ragino susirinkuosius pirmiausia prisiminti, kad esame Tėvo vaikai.
Konferencijoje buvo sakoma, kad mes negalime kalbėti apie savo tapatumą, jei tinkamai nepažįstame Dievo. O iš tikrųjų Jį pažinti trukdo tam tikri blokai, kylantys iš mūsų gyvenimo patirčių. Tam įtaką padarė ir mūsų šeima, kultūra, parapija ir visa, kas mus supo.
Tai, ką žinau apie Dievą, ir tai, ką jaučiu bei patiriu, labai skiriasi, nes mano praeitis kovoja su dabartine patirtimi apie tai, koks Jis yra.
Yra keletas netinkamų Dievo įvaizdžių. Pirma, manome, Dievas yra pirma mūsų, tad ir mes turime vis labiau stengtis, kad Jam prilygtume, o tai yra neįmanoma. Tada manome, kad esame nepakankami: kad ir kiek darytume, vis atrodo, kad negana. Kitas įvaizdis – kad matome Dievą nesimpatišką, dažnai atsitraukusį: dėl ko Jam turėtų rūpėti mano problema ir aš? Juk vyksta daug didesnių dalykų. Mūsų santykis yra kaip tarno, o ne kaip sūnaus ir dukters. Priimame, kad turime paklusti. Trečias dažnai pasitaikantis įvaizdis – matome Dievą, kuris apleidžia. Savo praeityje buvome apleisti tėvų ar autoritetų. Tad bijome atsiverti ir atverti savo širdis Dievui, nes baiminamės, kad vėl būsime apleisti; įsikalbame, kad niekuo negalime pasitikėti.
Visi šie įvaizdžiai padaro įtaką ir tam, kaip aš matau pats save, ir dėl to atsiranda daug nesaugumo širdyje. Tapatumo pagrindas – kad žmogus sukurtas pagal Dievo panašumą. Mes nuolat esame Jo akivaizdoje.
Jėzus tapo žmogumi, kad mums parodytų, jog esame atpirkti, ir sustiprintų mūsų žmogiškąjį orumą. Per tai ateina viltis.
Misionierius Wim Du Plessis dalijosi savo gyvenimo patirtimi, kad Dievas mus myli vien todėl, kad esame gyvi. Jis myli ne dėl to, kuo tapsime, o dėl to, kad esame pagal Dievo panašumą.
Misionierius kvietė išgyventi akimirkas Dievo artumoje, o ne tik prabėgti per gyvenimą. Nesvarbu, kur keliauji, bet svarbu, kad kelionėje būtume kartu. Mums nereikia stebuklingų žodžių, tačiau svarbu būti dalimi ir žinoti, kad esame Dievo vaikai. Visiems linkėta žingsniuoti kartu su Dievu.
Dėkojimo ir šlovinimo malda
Po misionieriaus konferencijos žmonės pilnutėlėje Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje neskubėjo skirstytis, o kartu liko šlovinimo maldoje. Šlovinti kvietė bendruomenė „Gyvybės medis“ kartu su tėvais redemptoristais Rastislavu Dluhý ir Peteriu Herteliu.
Maldoje skambėjo padėkos žodžiai už tai, kad Dievas mus pažįsta ir myli. Taip pat buvo dėkojama už kiekvieną, kuris atėjo kartu stabtelėti maldoje, ir už kiekvieną Kauno miesto gyventoją bei galimybę laisvai šlovinti Dievą.
Kun. Rastislavas ypač akcentavo padėką už Krikšto malonę, per kurią mes tampame Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais. Priminė, kad maldoje, kai bendraujame su Dievu, svarbu pasakyti, kad Jį mylime.
Maldoje buvo patikėti visi džiaugsmai ir iššūkiai pasitikint. Kartu melstasi ir už tuos, kurie yra nutolę nuo Bažnyčios, kurie yra įskaudinti ar nepažįsta Dievo, kad visos šios situacijos vestų į susitaikymą ir meilės patirtį.
Šie maldos vakarai „Jei tiki, kad Dievas gali, ateik“ už miestą ir arkivyskupiją, į kuriuos kviečia bendruomenė „Gyvybės medis“, Kauno arkivyskupija, tėvai redemptoristai ir Kauno kunigų seminarijos bendruomenė, jau beveik dešimt metų vyksta kiekvieną paskutinį mėnesio ketvirtadienį Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje.
Vasarą šių maldos vakarų nebus, tačiau Dievas gali ir laukia kiekvieno atviros širdies.
Bendruomenės „Gyvybės medis“ informacija
