Tyruose šaukiančiojo balsas
Adventas – tai Jėzaus Kristaus laukimo metas. Tai pasirengimas tam, kad Kristus ateitų į kiekvieno mūsų širdį. O jei jis jau atėjęs – kad jo palaimingą veikimą dar labiau pajustume. Jėzaus laukiama turėtų būti ne pasyviai, nieko neveikiant, bet aktyviai, bandant Evangelijos žodį paversti savo gyvenimu.
Du Advento sekmadienius girdėsime pasakojimą apie šv. Joną Krikštytoją, kuris pats laukė Jėzaus pasirodymo ir šiam įvykiui ruošė savo tautiečius.
Ką veikė Jonas Krikštytojas? Jis keliavo Pajordanėje iš vienos vietos į kitą vietą ir kvietė žmones atsiversti: daryti atgailą, paliekant nuodėmės kelią. Atsiliepusius į jo kvietimą ir darančius atgailą Jonas krikštijo Jordano upėje. Šis krikštas buvo regimas atgailos ženklas.
Evangelijos žodis mums primena svarbią tiesą, kad Dievo meilė gali atnešti palaimingų vaisių tik tuomet, kai žmogus palieka nuodėmės kelią. Tikėjimas į Dievą gali skleistis tik tuomet, kai branginamas tiesus ir sąžiningas gyvenimas, tačiau kai leidžiama vešėti nuodėmei, Dievas pasišalina. Nuodėmė ir Dievas negali būti toje pačioje vietoje.
Šiandien dažnai girdime kalbas apie tikėjimo krizę. Kai kas teigia, jog tikėjimas nyksta todėl, kad jis blogai skelbiamas. Tiesa, kai kas priklauso nuo tikėjimo skelbėjų bei liudytojų. Tačiau neverta pamiršti, kad net pats Jėzus Kristus ne visus patraukė prie savęs. Beviltiška kalbėti apie Dievą ten, kur viešpatauja nuodėmė. Pirmiausia reikia pašalinti nuodėmę. Todėl Jonas Krikštytojas savo veiklą pradėjo nuo kvietimo daryti atgailą – šalinti iš širdžių nuodėmę.
Dabartinėje Europoje, taip pat ir Lietuvoje visų pirma yra ne tikėjimo, bet moralinė krizė. Žmonės mąsto, kad galės būti laimingi, eidami nuodėmės keliu. Netvarka seksualinėje srityje, nusikaltimai prieš vaikus, kontracepcija, abortai, suirusios šeimos, alkoholizmas, narkotikai, prekyba žmonėmis – visa tai liudija baisų nuodėmės kultą.
Mes gyvename nuodėmės kultūros apsuptyje ir iš čia kyla visos mūsų bėdos. Mes naiviai viliamės, kad Seimas priims geresnius įstatymus, o Vyriausybė padidins ekonominę gerovę. Šitaip galėtų atsitikti tik tuomet, jei keistųsi žmonių požiūris į nuodėmę, jei žmonės bandytų suprasti, kad visuomenėje turi viešpatauti sąžiningumas, pagarba vienų kitiems ir tarnavimo dvasia. Nuodėmė yra visuomenės puvėsis: juo reikia ne gerėtis, bet jį šalinti.
Jonas Krikštytojas Pajordanėje skelbė: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 5–6).
Akivaizdžiai matomas nuodėmės kultas daugelį žmonių stumia į neviltį. Lietuvos istorijoje nematyta emigracija ir žmonių susipriešinimas yra akivaizdūs šios nevilties ženklai. Ką daryti?
Kalėdų žinios laukiantis žmogus negali būti pesimistas. Mums, į Kristų tikintiems žmonėms, nevalia nei nusiminti, nei kurti utopijų, kaip staiga pakeisti sergančią visuomenę; mums tik reikia kasdien kovoti su blogiu savyje ir savo aplinkoje. Ir visuomet pradėti nuo savęs. Kai pradedame kovoti su kitų daromu blogiu, yra pavojus įsijausti į teisuolių vaidmenį ir blogį tik padidinti.
Jonas Krikštytojas ragino ištiesinti ne svetimus kelius, bet savus, užpilti ne svetimus nuodėmės slėnius, bet savus. Tokia yra tikroji Advento programa: jeigu norime tikrai gerų permainų savo Tėvynėje, bandykime patys keistis. Būtų liūdna, jeigu mūsų miestų aikštėse šviestų gražios kalėdinės eglutės, o širdyse viešpatautų nuodėmės tamsa.
Per Adventą visų pirma reikia uždegti šviesą savo širdyse. Mes žinome, kaip tai padaryti. Prieš Kalėdas susitaikiname su Dievu, žmonėmis ir savo sąžine, atlikdami nuoširdžią išpažintį ir pasiryždami keistis į gera. Tuomet skaidraus Kalėdų laukimo džiaugsmas tuoj pat pripildys mūsų širdis.
Arkivysk. S. Tamkevičius
