Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus homilija III Advento sekmadienį
Paskelbta: 2012-12-16 10:41:12

 Keistis į gera

Prie Jordano upės Jonas Krikštytojas pradėjo skelbti apie Mesijo atėjimą. Jis kvietė žmones daryti atgailą: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! <...> Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Lk 3, 8–9). Pasiryžusius daryti atgailą Jonas krikštijo.

Šį Evangelijos pasakojimą mes galime išklausyti kaip tolimų laikų istoriją, nieko bendro neturinčią su mūsų kasdieniu gyvenimu. Tačiau Dievo žodis, panašiai kaip anuomet Jonas Krikštytojas, beldžiasi į mūsų širdis, ragindamas keistis į gera.
Jonas savo tautiečius pavadino net „angių išperomis“. Mes būtume kaip du vandens lašai panašūs į anų laikų „angių išperas“, jei tik atliktume religines apeigas, bet užmirštume iš savo širdžių išvalyti visa, kas vadinama moralinėmis šiukšlėmis – nuodėme.

Prieš kelias dienas buvau tiesiog pritrenktas pasakojimo apie vienas laidotuves. Žmonės pasikvietė kunigą palydėti mirusiojo iš namų į kapines, bet paprašė, kad kunigas atliktų bažnytines apeigas be liturginių drabužių, nes, girdi, jie nenorį, kad laidotuvės atrodytų senamadiškai. Neretai religinių iškilmių metu matome politikus, niekuomet nepriimančius Sutaikinimo sakramento, tačiau drauge su tikinčiaisiais priimančius Švč. Sakramentą. Dėl reitingų nesibodima padaryti net šventvagystės. Ar šie žmonės nėra panašūs į tuos prie Jordano susirinkusius žydus, kuriems rūpėjo ne pasikeitimas į gera, o tik nekasdienis reginys – kupranugario kailiu apsivilkęs pranašas ir, galbūt, Izraelio išsivadavimas iš romėnų jungo?
Tačiau minioje prie Jordano buvo daug geros valios žmonių, kurie atidžiai klausėsi, ką skelbė Jonas, ir, girdėdami kvietimą daryti atgailą, klausė: „Tai ką gi mums daryti?“

Jonas nereikalavo kažko, kas būtų viršiję žmogaus jėgas, tik to, ką visi gerai žinojo, kas buvo užrašyta Įstatyme. Klausiantiems, ką jie turėtų daryti, Jonas atsakė: „Nieko neskriauskite! Melagingai neskųskite! Tenkinkitės savo atlygiu! Dalykitės valgiu ir drabužiu!“ Štai kokios reikia atgailos!

Atgaila visų pirma yra nusigręžimas nuo blogio, nuo savo egoizmo, kuris yra kiekvienos nuodėmės versmė. Pirmasis laiptelis, ant kurio turi žengti atgailą darantis žmogus, vadinamas Dekalogu. Jį turėtų žinoti ir jo laikytis, nepaisydamas savo įsitikinimų, kiekvienas žmogus, nes be Dekalogo visuomenė virstų plėšikų ir nenaudėlių irštva.

Tačiau atgaila nėra tik nusigręžimas nuo blogio; ji skatina daryti gera, matyti šalia savęs stokojantį ir kenčiantį žmogų. Dėl to Jonas Krikštytojas kvietė ne tik nemeluoti ir neskriausti, bet ir daryti gera. Jis kvietė dalytis valgiu ir drabužiu. Tai antras laiptelis, ant kurio turime žengti per Adventą. Dalytis yra kviečiami ne tik turtuoliai, bet ir vargšai.

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų darėme vieną didelę klaidą: dalydami medžiagines gėrybes, jų imančiųjų nemokėme dalijimosi meno. Šią klaidą darė Caritas, kitos nepasiturinčiųjų šalpa besirūpinančios visuomeninės organizacijos; šią klaidą darė ir valstybė, dalydama pašalpas, bet nepaakindama jų gavėjų kuo nors dalytis su kitais. Jeigu žmogus tik ima, bet nemąsto duoti, degraduoja ir tampa tarsi parazituojančiu, griaunančiu normalų visuomenės gyvenimą.

Neturėtų likti nė vieno žmogaus, kuris kuo nors nesidalytų su kitais. Juk galima ir reikia dalytis ne tik pinigais ar medžiaginėmis gėrybėmis, bet ir geru žodžiu, dėkingumu, viltimi, gera nuotaika, paaukotu laiku. Kokie šaunūs yra savanoriai, besidalijantys su kitais savo laiku ir meilės tarnyste. Pagarbos verti seneliai ir ligoniai, kurie dalija patarnaujantiems savo kantrybę ir dėkingumą.

Tikėjimo metais esame kviečiami dalytis su kitais savo tikėjimu. Tai darydami, mes patys augsime tikėjime ir meilėje. Gyvename sekuliariame pasaulyje, ir daugelis žmonių skubėdami užmiršta tai, kas jų gyvenime yra svarbiausia, – savo sielos reikalus. Kaip reikia žmonių, kurie žodžiu ar savo pavyzdžiu paskatintų skubančius ir gyvenime pasimetusius draugus ar kaimynus sustoti ir pamąstyti apie amžinąsias vertybes. Adventas kviečia keistis į gera ir mokytis dalytis, ypač – gerumu ir meile.

Ganytojo žodis

Dievas, kviečiantis dosniai atsiduoti ir viską jam atiduoti, teikia mums jėgų ir šviesos, kurių reikia norint žengti į priekį. Gyvybės Dievas, kuris mus taip myli, visada lieka šio pasaulio širdyje. Jis mūsų neapleidžia, nepalieka vienų, nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių. Tegu Jis bus pagarbintas!

Iš popiežiaus enciklikos LAUDATO SI’ (245)

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune