Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Atsinaujinimo dienoje
Paskelbta: 2013-01-30 13:12:21

 Dievo žodžio galia

Dabartiniu metu pats svarbiausias klausimas, kurį kelia Lietuvos likimu besirūpinantys, – kaip suvienyti žmones? Kaip jiems padėti, kad jie norėtų ir pajėgtų prikelti Lietuvą? Atsako istorija ir Šventasis Raštas.

587 m. prieš Kristų Babilonijos karalius Nebukadnezaras nusiaubė Jeruzalę, o gyventojus išvarė į tremtį. Tremtyje žydai išgyveno apie 50 metų. Sovietinė okupacija ir iš to kilusios bėdos yra panašaus ilgumo! Tremties išvengusių žydų likimas tėvynėje buvo apgailėtinas. Karaliaus dvaro tarnautojas Nehemijas verkė išgirdęs žinią apie tautiečių vargą: „Išlikusieji, pergyvenę nelaisvę, tenai atsidūrę skurde ir nemalonėje. Jeruzalės sienos pilnos spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti“ (Neh 1, 3). Nehemijas sielojasi dėl kenčiančių tautiečių ir prašo karalių Artakserksą, kad leistų jam vykti į Judėją atstatyti Jeruzalės sienų.

Atvykęs į Jeruzalę ir pamatęs jos apverktiną padėtį, Nehemijas suorganizuoja žmones, atstato Jeruzalės sienas ir įstato sudegintus vartus. Kai šitai buvo padaryta, tuomet surinkęs Jeruzalės gyventojus paliepė Rašto žinovui Ezdrai skaityti Dievo žodį. Ketvirtadalį dienos žmonės klausėsi Dievo žodžio, verkė iš džiaugsmo, išpažino nuodėmes, šlovino Dievą ir pažadėjo: „Mes nepaliksime daugiau Dievo namų“ (Neh 10, 40). Nehemijas ir Ezdra suprato, kad tik Dievo žodis gali sutelkti žmones ir duoti jiems jėgų grumtis dėl šviesesnio gyvenimo. Štai ir atsakymas, kodėl žydai, net gyvendami diasporoje, net patirdami didžiausių išbandymų, kaip antai holokaustą, išlieka labai gyvybinga tauta: jie visuomet rėmėsi Dievo žodžiu. Rėmėsi tikėjimu į teisingą, baudžiantį, bet drauge ir gailestingą Dievą.

Po 50 nelaisvės metų mes, kaip ano meto žydai, buvome atsidūrę ne mažiau apgailėtinoje padėtyje. Taip pat verkėme iš džiaugsmo, matydami Gedimino kalne keliamą Trispalvę ar skelbiamą Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau daugeliui trūko vieno esminio dalyko: klausytis Dievo žodžio, apgailėti praeities nuodėmes ir šlovinti Dievą už viską, ypač – už padovanotą laisvę. Jeigu šitai dauguma žmonių būtų padarę, šiandien mes akivaizdžiai jaustume atgautos laisvės palaimą. Tačiau kai nesiklausoma Dievo žodžio ir neapgailimos nuodėmės, tuomet vietoj Dievo pradedama garbinti Babilono stabus: pinigus ir daiktus. Dėl jų daromi nusikaltimai.

Lukas, vienas pirmųjų krikščionių ir apaštalų bendrakeleivių, surinko pasakojimus apie Jėzaus darbus ir kalbas. Apie tai sako užrašytos Evangelijos pradžioje: „Aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Lk 1, 1–4). Toliau Lukas pasakoja apie Mergelę Mariją, Jėzaus gimimą, jaunystę, krikštą Jordane ir viešąją veiklą. Lukas, tarsi tas Senojo Įstatymo kunigas Ezdra, pasakoja mums Šventąją istoriją, kad ją gerai įsidėmėtume ir kad ji taptų mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo pamatu.

Šventosios istorijos skaitymas yra neatskiriama kiekvienų Mišių dalis. Ją skaitomą girdime sekmadienio Mišiose. Ar to užtenka? Tikriausiai tiek, kiek užtektų vieną kartą per dieną pavalgyti. Ją turime kasdien skaityti ir nuolat gilintis, ką Dievas nori mums pasakyti. Tikėjimo metai mūsų neatnaujins, jeigu neleisime veikti Dievo žodžiui. Kad tai atsitiktų, reikia žengti vieną žingsnį nuo televizoriaus prie Šventojo Rašto. O gal nerealus šis pasiūlymas? Nepažiūrėti vienos kitos lėkštos TV laidos ar muilo operos ir tą laiką paskirti savo dvasiniam augimui – tai visiškai protingas ir reikalingas žingsnis. Leiskime kalbėti Dievui, skirkime laiko klausytis Jo, o ne mūsų dvasią žalojančių laidų!

Evangelijoje girdėjome pasakojimą, kaip Dievo žodį skaitė pats jo autorius – Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Šabo dieną jis atėjo į sinagogą, jam padavė pranašo Izaijo knygą ir jis pradėjo skaityti: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 18–21).

Kas yra tie vargdieniai, belaisviai, aklieji ir prislėgtieji? Tai žmonės, nepažįstantys Gerosios Naujienos, bet trokštantys ją pažinti. Tai žmonės, slegiami visokio blogio, net sužeisti nuodėmės, bet siekiantys iš jos išsivaduoti. Ar tik jie yra Dievo meilės akiratyje? Ar Dievas palieka kitus žmones, kurie nelemtų aplinkybių ar padarytų nuodėmių yra taip sužeisti, kad net neieško tiesos ir nedaro gera kitiems? Ne, Dievui svarbūs visi žmonės, net ir tie, kurie šiuo metu jį neigia ir jam priešinasi. Kai mes susiduriame su Kristaus ir jo Evangelijos neigėjais, pajuntame, kaip sunku juos mylėti, tačiau Dievo meilė yra begalinė ir ji nori apglėbti visus – teisiuosius ir neteisiuosius.

Dievo vyras Ezdra, skelbdamas Dievo žodį, padarė neįkainojamą paslaugą savo tautiečiams. Pamąstykime: o gal Dievas nori ir mumis pasinaudoti, kad būtume Dievo žodžio nešėjai? Net nebūdami kunigais ar misionieriais, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai, mokydami ir auklėdami savo vaikus, iš tikrųjų per juos tapo didžiausiais misionieriais – Dievo gerumo ir meilės skelbėjais. Kai mes prieš kelerius metus pamaldžiai lietėme šv. Teresės relikvijas ir kai anuomet Dievo malonė liejosi į mūsų širdis, tai juk buvo tų tėvų, kurie savo dukrelei įskiepijo meilę gerajam Jėzui, nuopelnas.

Arkivysk. S. Tamkevičius

 

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune