Prof. Zigmunto Kiaupos, VDU Senato pirmininko, šių metų nacionalinės premijos laureato, pranešimas konferencijoje (2013 05 04)
Paskelbta: 2013-05-06 10:35:25

Fotografijos Juozo Kamensko

Fotografija Marijos Stanulytės

Pristatyti čia susirinkusiems Kauno arkikatedros, Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios istorijos apžvalgą yra garbingas ir sudėtingas uždavinys. Garbingas, nes tokią svarią, net 600 metų, sukaktį švenčianti Arkikatedra visus tuo 6 šimtmečius buvo išskirtinis dvasinio gyvenimo versmių šaltinis jos tikinčiųjų bendruomenei. Garbingas, nes Lietuvoje yra nedaug tokią ilgą istoriją turinčių visuomeninio ir valstybinio gyvenimo darinių, o Kauno arkikatedrai tarp jų tenka ypatinga padėtis.

O sudėtingas todėl, kad per 600 metų, kai ši šventovė egzistuoja, praeitis paliko gilius įvairialypius pėdsakus jos pačios, Kauno miesto bei visos Lietuvos istorijoje ir bandant ją aprėpti trumpoje apžvalgoje neišvengiamai ką nors svarbaus teks praleisti. Ir todėl, kad kai kalbame apie konkrečią bažnyčią, turime kalbėti apie ją kaip šventovės pastatą, apie jos kunigus ir tikinčiųjų bendruomenę, o tai itin sudėtinga visuma. Ir dar todėl, kad didelė dalis šios visumos istorijos šaltinių prarasta.

Labai daug apie bažnyčią pasako jos pastatas. Jame vienas šalia kito matomi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo, neobaroko ir neogotikos klodai. Tai tiesiogiai liudija, kad bažnyčia buvo statoma, atnaujinama, pertvarkoma visus 6 jos gyvavimo šimtmečius. Bet mūrai nedaug gali pasakyti apie juos stačiusius, puoselėjusius žmones, juose besimeldžiusius. Čia jau reikia rašto liudijimų. Bažnyčios istorijos rašytinių šaltinių nuo XVI a. išliko sąlyginai daug ir jie daug ką pasako.

Kad taip yra, visų pirma reikia dėkoti XVI–XVIII a. bažnyčios klebonams, kurie kaupė žinias apie bažnyčią ir parapiją. Bene pirmąją Kauno Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios istorijos apybraižą parašė vyskupas Motiejus Valančius. Bažnyčios istorijos medžiagą pavyzdingai tvarkė ir kaupė kunigas Petras Veblaitis. Tikras bažnyčios ir parapijos tyrimų proveržis matomas pastaruoju metu. Negaliu nepaminėti darbščiausių ir daugiausia padariusių tyrinėtojų, kurių darbais naudojausi ir rengdamas šį pranešimą. Tai Algė Jankevičienė, Vaida Kamuntavičienė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, Marija Matušakaitė, Sigita Samuolienė, Laima Šinkūnaitė, Rima Valinčiūtė-Varnė, Rasa Varsackytė, Gintautas Žalėnas. Jų dėka Kauno Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios istorija pakankamai gerai žinoma.

Bet šito be išlygų negalima pasakyti apie Kauno parapinės Šv. Petro (toks iš pradžių buvo jos titulas) bažnyčios pradžią. Žinoma, kad 1413 m. balandžio 22 d. Vilniaus vyskupas Mikalojus suteikė jai atlaidų. Numanu, kad bažnyčia jau buvo arba buvo steigiama. Žinoma, kad Kaune jau buvo pranciškonų vienuolynas su bažnyčia, kad 1408 m. Vytauto privilegija buvo įkurta Kauno miestiečių savavaldi bendruomenė. Pranciškonai turėjo daug darbo dar neseniai pagoniškame krašte, sparčiai augančiai ir stiprėjančiai miestiečių bendruomenei reikėjo savo bažnyčios. Todėl greitai brendo miesto bažnyčios poreikis.

Žinoma, kad Kauno parapinės bažnyčios kunigų teikimo teisę turėjo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Todėl Kauno parapinės bažnyčios steigimas sietinas su Vytautu. Iš tiesų, jis Kaune lankėsi 1413 m. sausio 19–25 d. ir po spalio 25 d. Antroji data sietina su žemaičių krikšto žygiu, Kaunui galėjo pritrūkti dėmesio. O sausis buvo geras laikas pasirūpinti Kaunu, taip pat ir jo gyventojų sielovados reikalais. Pažymėtina dar viena su Kauno parapinės bažnyčios pradžia sietina aplinkybė. 1413 m. pradžioje į Kauną atvyko ir čia apsistojo dirbti Lietuvos ir Vokiečių ordino ginčo tyrėjas Benediktas Makra. Vytautui buvo paranku jo akyse pasirodyti krikščionybės Lietuvoje stiprintuoju.

Iš to, kas pasakyta, išplaukia pakankamai tvirtai pagrįstas spėjinys, kad 1413 m. buvo Kauno parapinės bažnyčios ir parapijos steigimo metai. Metų pradžioje ji turėjo būti įsteigta, greitai į tai atsiliepė Vilniaus vyskupas Mikalojus.

Bažnyčios pastato statyba užtrūko. Reikėjo daug lėšų ir gamybinių pajėgumų. Nuo XV–XVI a. sandūros Kauno miestiečiai sparčiai statėsi mūrnamius, miestas virto mūriniu. Miestui reikėjo rotušės, kilo vienuolynų bažnyčios, greitam parapinės bažnyčios statybų užbaigimui trūko jėgų. Ji su dosnių geradarių pagalba buvo baigta statyti XVII a. viduryje. Bet čia viena po kitos Kauną ir jo šventovę užklūpo negandos. Tai buvo 1655 m. rusų įsiveržimas, XVIII a. pradžios karai, 1732 m. miestą nuniokojęs gaisras. Bažnyčia, jos vidaus įranga turėjo būti nuolat atnaujinama, kol XVIII a. antrojoje pusėje nušvito visa baroko meno įtaiga.

Bet apie bažnyčios pastato architektūrą ir jos vidaus įrangą nekalbėsiu, nes yra paskelbti gausūs ir prieinami tyrinėtojų darbai. Daugiau dėmesio norėčiau skirti Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios telkiamai tikinčiųjų bendruomenei. Ji susidėjo iš dviejų dalių. Pačioje pradžioje, XV–XVI a., Kauno parapija buvo aprėpusi ne tik Kauno miestą, bet ir plačias Kauno apylinkes, tuometinę Kauno seniūniją ar pavietą. Tik XVI a. atsirado bažnyčios Rumšiškėse ir Karmėlavoje, ilgainiui jų gausėjo, Kauno parapijos plotas traukėsi.

Atitinkamai traukėsi viena iš Kauno parapijos dalių, kaimiškoji, kurioje gyveno valstiečiai ir bajorai. Kauno miestas, miestietiškoji parapijos dalis iš pradžių sparčiai, o po XVII a. vidurio negandų lėčiau, darėsi skaitlingesnė ir įvairesnė. Pasakytina, kad XVI a. viduryje Kaune buvo stačiatikių cerkvė, bet ji ilgai neišsilaikė. Tuo pačiu metu atsirado evangelikų liuteronų bendruomenė su savo bažnyčia. Liuteronai tapo pastebimu Kauno miesto gyvenimo veiksniu, bet nenustelbė katalikybės ir parapinės bažnyčios. Be parapinės bažnyčios, Kaune buvo vienuolijų bažnyčių, XVIII a. jų būta bene 8. Bet ir jos nestelbė parapinės bažnyčios.

Bažnyčia buvo jos parapijiečių dvasinio gyvenimo atrama, juos jungiantis pradas. Nusistovėjo tiek parapijiečio ir bažnyčios asmeniniai ryšiai, tiek parapijoje veikusių visuomenės darinių ir bažnyčios ryšiai.

Parapijietį ir bažnyčią siedavo gilus dvasinis ryšys. Jis pasireikšdavo tiek bažnyčios lankymu ir malda joje, tiek rūpesčiu, kad bažnyčia globotų parapijietį po jo mirties, tiek rūpesčiu bažnyčios būkle ir gerove. Šie rūpesčiai pasireikšdavo aukomis bažnyčiai. Bajorai ir miestiečiai įvairiomis progomis aukodavo bažnyčiai pakankamai dideles pinigų sumas ir jai reikalingus reikmenis bei nekilnojamąjį turtą.

Dar įvairesni ir labai prasmingi buvo Kauno parapinės bažnyčios ir Kauno pavieto bei Kauno miesto kaip visuomenės darinių ryšiai. Kauno parapinė bažnyčia, jos kunigai buvo svarbus jų viešojo gyvenimo veiksnys. Nuo XVI a. vidurio Kaune rinkdavosi pavieto bajorų seimeliai, čia posėdžiaudavo bajoriškas žemės teismas, vykdavo kiti bajorų sambūriai. Visi jie prasidėdavo pamaldomis parapinėje bažnyčioje, čia seimelių ir teismų dalyviai susilaukdavo palaiminimo. Galimas dalykas, kad kai kurie iš šių susibūrimų vykdavo, kaip tuomet buvo įprasta, pačioje parapinėje bažnyčioje.

Kartu tenka pripažinti, kad Kauno parapinės bažnyčios ir pavieto bajorų sambūrių ryšiai yra dar mažai pažinti, trūksta tyrinėjimų. Daug daugiau žinome apie parapinės bažnyčios ir miestiečių bendruomenės santykius.

Nors evangelikų liuteronų bendruomenė buvo pastebimas Kauno viešojo gyvenimo veiksnys, dalyvavo miesto valdyme, tačiau Kaunas išliko iš esmės katalikišku miestu. Parapinės bažnyčios klebonas ir kiti jos kunigai buvo būtini miesto magistrato rengiamų iškilmių ir švenčių dalyviai. Jie dalyvaudavo sutinkant į Kauną atvykstančius valdovus ar aukštus valstybės pareigūnus, šventinėse eisenose ir panašiai.

Bet ne tik per šventes ir iškilmes susieidavo parapinės bažnyčios ir miesto keliai. Vėliausiai nuo XVI a. pradžios klebonas vedė parapinę mokyklą. Kartu jis ir magistratas rūpinosi didžiausia miesto prieglauda, kita prieglauda irgi glaudėsi prie parapinės bažnyčios.

Parapinę bažnyčią ir Kauno magistratą siejo ir dalykiniai ryšiai. Nuo bažnyčios įkūrimo magistrato pareiga buvo rūpintis jos būkle. Tik nuo XVI a. vidurio išliko liudijimai apie parapinės bažnyčios prižiūrėtojų ar, tiksliau sakant, globėjų skyrimą Kauno magistrato posėdžiuose, bet taip turėjo būti ir XV a. Kol buvo statoma bažnyčia, magistratas skirdavo statybų prižiūrėtojus. Vėliau, XVIII a., vienas iš pirmųjų naujai išrinktos Kauno valdžios veiksmų būdavo parapinės bažnyčios ūkvedžio, padėjusio klebonui tvarkyti bažnyčios turtą, bei šio padėjėjų iš miestiečių tarpo skyrimas. Bažnyčios ūkvedžio pareigos buvo garbingos, miestiečiai siūlydavosi į jas, nors jos nebuvo mokamos.

Labai gerai parapinės bažnyčios ir miestiečių bendruomenės ryšius parodo kasmetiniai miesto valdžios, metinio burmistro rinkimai. Tiesioginiuose rinkimuose galėjo dalyvauti visi Kauno miestiečiai, tiksliau, šeimų galvos. Rinkimų vyksmas prasidėdavo parapinėje bažnyčioje, kur rinkimų dalyviai su Kauno klebonu melsdavosi, dažniausiai prie Literatų brolijos altoriaus. Po to į rotušę einančius rinkimų dalyvius palydėdavo vienas iš bažnyčios kunigų. Jis rotušėje suteikdavo palaiminimą (benedictio) ir vesdavo giesmę Veni Creator Spiritus. Tik po to būdavo atidaromas metinio burmistro rinkimų posėdis. O jam pasibaigus jo dalyviai eidavo į parapinę bažnyčią sugiedoti Te Deum Laudamus. Šiuos veiksmus lydėdavo aukos mišioms ir maldoms už mirusiuosius.

Visus Kauno miestiečius jungė miestiečių bendruomenė, o jos viduje veikė mažesni dariniai, kuriuose miestiečiai burdavosi pagal padėtį bendruomenėje ar pagal užsiėmimus. Tai buvo brolijos ir amatininkų cechai. Jų nariai aprūpindavo reikalingu inventoriumi ir prižiūrėdavo jų rūpesčiui skirtus altorius, rinkdavosi melstis prie jų, švęsdavo atitinkamus atlaidus.

Jau minėtas Literatų brolijos altorius, savo globojamus, prižiūrimus altorius parapinėje bažnyčioje turėjo siuvėjų, kalvių, audėjų cechai, jungtiniai dailidžių ir mūrininkų bei stalių ir medžio tekintojų cechai ar glaudžiai su cechais susijusios amatininkų brolijos, kaip antai, dailidžių Šv. Juozapo brolija. Dar žinoma buvus Penkių Jėzaus žaizdų broliją.

Bene seniausia, žinomiausia ir turtingiausia brolija buvo Švč. Mergelės Marijos Literatų brolija, įkurta 1503 m. Į ją buvo priimami Kauno miestiečių viršūnių nariai, miesto savivaldos pareigūnai, turtingi pirkliai. Kaip sako brolijos pavadinimas, jie turėjo būti raštingi, susipažinę su Šventuoju Raštu.

Aptarėme dar vieną Kauno parapinės bažnyčios ir miestiečių bendruomenės ryšių giją. Tos gijos buvo apraizgiusios bažnyčios ir daugelio Kauno miestiečių viešąjį ir asmeninį, šeiminį gyvenimą. Juk bažnyčia lydėjo kataliką miestietį nuo krikšto iki laidotuvių, buvo jo kasdienybės ir švenčių dalis. Bažnyčia ir miestiečių bendruomenė tiesiog viena be kitos negalėjo būti.

Daugiausia dėmesio skyrėme ankstyvajam Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios gyvavimo laikotarpiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiui, kurį žymi ne tik Kauno bažnyčios ir miestiečių bei bajorų bendruomenių glaudus sugyvenimas, bet ir iš viso Lietuvos katalikų bažnyčios ir valstybės darna. Kai 1795 m. Rusija užėmė Lietuvą ir Kaunas tapo Rusijos imperijos apskrities, o nuo 1842 m. gubernijos miestu, Šventųjų. Petro ir Pauliaus bažnyčia išliko parapine. Jos padėtis tarsi nesikeitė, bet kunigams ir tikinčiųjų bendruomenei teko gyventi patiriant vis stiprėjančią ir įkyresnę Rusijos imperijos valdžios priežiūrą.

Kauno parapinė bažnyčia su parapija nuo pat jų įkūrimo buvo Vilniaus vyskupijoje. 1847 m., peržiūrint vyskupijų ribas, ji perėjo Žemaičių vyskupų žinion. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo Rusijos valdžia iš Varnių į Kauną perkėlė Žemaičių vyskupą M. Valančių. Tai reiškė, kad Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia tapo pagrindiniais Žemaičių vyskupijos maldos namais, jai atiteko katedros paskirtis.

Rusijos valdžia šį perkėlimą atliko savavališkai, be Katalikų Bažnyčios aukščiausios valdžios žinios. Jai rūpėjo stipriau prižiūrėti vyskupą, atitraukti jį nuo tikinčiųjų. Bet Kaune vyskupas buvo dar veiklesnis, dėka jo paties, jo bendradarbių kapituloje, į Kauną irgi atkeltos kunigų seminarijos Kaunas tapo Lietuvos visuomeninio gyvenimo reiškinių santalka.
Tik 1883 m. popiežius Leonas XIII įteisino Žemaičių vyskupo perkėlimą į Kauną, o 1895 m. Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčiai buvo suteiktas Katedros titulas.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę keitėsi Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios gyvavimo sąlygos, vėrėsi naujos veiklos galimybės. Kauno katedros kunigai ir tikintieji galėjo bendrauti be valdžios priežiūros. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nestokojo Vatikano dėmesio. 1921 m. popiežius Benediktas XV Kauno katedrai suteikė Mažosios bazilikos titulą. 1926 m. popiežius Pijus XI įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Kaunas tapo jos centru, o svarbiausia Kauno ir Lietuvos valstybės jos tuometinėse ribose bažnyčia – Arkikatedra.

Arkikatedra gyveno vienu ritmu su tikinčiaisiais, su Lietuvos visuomenė. Išskirtinis šio laikotarpio bruožas buvo bažnyčioje greta lotynų kalbos vartojamų kalbų santykio sprendimas. Parapinėje bažnyčioje ir katedroje visada buvo sakomi lietuviški pamokslai. Bet lietuvių kalba buvo stelbiama lenkų kalbos, dabar ji užėmė deramą vietą.

1940 m. prasidėjęs ilgas sovietų okupacijos laikotarpis su nacių okupacijos intarpu buvo slogiausias Arkikatedros gyvavimo per visus 600 metų tarpsnis. Sovietų valdžia visokeriopai persekiojo Bažnyčią. Tarp jos ir tikinčiųjų stengėsi įsiterpti ją sužlugdyti siekusios sovietų valdžios pajėgos, karinga prieš tikėjimą nukreipta propaganda.

Kartu šis laikotarpis nuteikia viltingai, nes Arkikatedra išliko kauniečių šventove, tikėjimas neišblėso. Tarp mūsų gyvena žmonės, patyrę sovietų santvarkos baisumus ir jai su pasiaukojimu priešinęsi. Tarp jų buvo daug Kauno tikinčiųjų ir Arkikatedros kunigų. Jiems, ne man dera pasakoti apie sovietmečio gyvenimą. Šio laikotarpio istorija yra ją kūrusių žmonių savastis, istorikams dar anksti ją savintis.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo naujas Lietuvos visuomenės ir Katalikų Bažnyčios gyvavimo tarpsnis. Kauno arkikatedra, nuo 1991 m. Kauno metropolijos svarbiausia šventovė, yra viena iš svarbiausių Kauno ir visos Lietuvos ne tik dvasinės traukos, bet ir visuomeninio, tautinio, valstybinio gyvenimo vietų. Į jos istoriją visiems laikams įėjo popiežiaus Jono Pauliaus II ganytojiškas apsilankymas.

 

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune