Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija Devintinių iškilmėse (2013 06 02)
Paskelbta: 2013-06-05 16:28:12

Per Devintines, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, iškilmingai pagerbiame Eucharistijos slėpinį. Šiemet sukanka 750 metų, kai Bažnyčioje buvo įvesta ši iškilmė, siekiant atnaujinti tikėjimą į realų Jėzaus buvimą duonos ir vyno pavidalais. Devintinės skirtos šiai Dievo meilės paslapčiai apmąstyti. Šitai darome, dalyvaudami Devintinių procesijoje bei Mišiose, adoruodami Eucharistiją ir priimdami ją kaip gyvybės Duoną.

Devintinių procesijoje su Švč. Sakramentu ėjome Kauno gatvėmis. Kristus mus vedė, o mes sekėme paskui jį. Popiežius Pranciškus pakvietė, kad viso pasaulio katedrose Eucharistija būtų pagerbta adoracija. Vienu metu visame pasaulyje milijonai tikinčiųjų dėkojo Dievui už Eucharistijos dovaną. Visa tai yra mūsų meilės atsakas į Dievo meilę, kurią patyrėme per jo auką ant kryžiaus ir nuolat patiriame švęsdami Eucharistijos paslaptį.

Apaštalas Paulius, pasakodamas apie Eucharistinės aukos įsteigimą, pabrėžia, kad tai buvo padaryta naktį, kai Jėzus buvo išduotas. Žmogus išduoda savo Viešpatį, kad Jis būtų nužudytas, bet Viešpats nesiliauja mylėti žmogaus, nors šis ir būtų skaudžiai morališkai puolęs. Ne tik myli, bet ir lieka Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalais, kad kiekvienas galėtų pasinaudoti Jo aukos vaisiais. Nuo šio Paskutinės vakarienės momento visuomet, kai švenčiamos Mišios, minima ir sudabartinama Viešpaties auka. Švenčiama bekraštė Dievo meilė.

Evangelija pasakoja apie išalkusios ir pavargusios minios stebuklingą pamaitinimą. Šis pasakojimas primena ne tik anuomet įvykusį stebuklą, bet ir per šimtmečius keliaujančią Dievo tautą, tai yra mus, tikinčius žmones, kurie sutinkame aibes sunkumų, pavargstame ir esame reikalingi pastiprinimo. Kaip gera žinoti, kad Viešpats Eucharistinėje aukoje ir puotoje laukia mūsų ir nori būti mums atrama.

Tačiau su Eucharistija ne kartą apsiprantame ir nejuntame tos jėgos ir šviesos, kurią spinduliuoja šis meilės sakramentas. Dievas, mus be galo mylėdamas, kartais leidžia akivaizdžiai pajusti palaimingą Eucharistijos jėgą. Aš pats palaimingą Eucharistijos veikimą labiausiai išgyvenau, aukodamas Mišias KGB kalėjime. Laukiau teismo ir tikėjausi gauti nemažą bausmę. Visam gyvenimui išliko atmintyje, kai pirmą kartą aukojau Mišias kalėjimo kameroje ant kalinio spintelės, be liturginių drabužių, vietoj taurės buvo tik plastikinis indelis, o vietoj įprasto vyno – tik truputis savadarbio vyno iš razinų sulčių. Tačiau tai nesukliudė, bet veikiau padėjo suvokti, kad ir čia, kalėjimo kameroje, yra ir veikia Dievas, todėl jokia represinė struktūra yra nepajėgi ką nors padaryti, jei to nebus Viešpaties leista. Sunkiomis sąlygomis lengviausia suvokti, kokia palaima, kad su tavimi yra Viešpats, kuris tave myli ir gali išvesti per visus gyvenimo labirintus. Jėzus, gyvenantis Švenčiausiajame Sakramente, yra didelė dovana mums, žemės keleiviams.

Po pirmųjų Sekminių, kai apaštalai pradėjo skelbti Evangeliją ir kurti krikščionių bendruomenes, jiems svarbiausia buvo Eucharistija. Krikščionys dažnai rinkdavosi melstis, klausydavosi Dievo žodžio ir švęsdavo Eucharistiją. Dažnai antrą kartą jie jau nesugrįždavo švęsti Eucharistijos, nes būdavo įkalinti ar net nužudyti. Šitaip buvo ne tik pirmaisiais amžiais, tai vyksta ir dabar islamo bei kituose kraštuose, kur ekstremistai degina bažnyčias ir žudo krikščionis.

Ačiū Dievui, mūsų jau niekas nežudo, ir apie kruvinus persekiojimus galima pasiskaityti tik internete ar istorijos vadovėliuose. Tačiau kol mes keliaujame šios žemės keliais, niekuomet neturėsime išorinės ramybės. Keičiasi tik prievartos formos, bet nesikeičia antikristinės nuotaikos. Dabartiniu metu iš pačių švenčiausių dalykų išsityčiojama ne mažiau, kartais net daugiau, nei tai buvo daroma sovietmečiu. Neprisimenu, kad gūdžiais okupacijos metais būčiau girdėjęs, jog pionieriai mėšlu drabsto Kristaus paveikslą, kaip tai buvo daroma laisvos Lietuvos teatro scenoje, o bandžiusieji taikiai protestuoti buvo išjuokiami kaip tamsūs žmonės, nesuvokiantys giliausios spektaklio prasmės. Pastaruoju metu ES aukštų pareigūnų apsilankymas Lietuvoje aiškiai priminė, kad ateityje dėl savo įsitikinimų mes tikrai neturėsime ramybės.

Dievo Kūno ir Kraujo šventė siekia įspausti į mūsų sąmonę ne tik gilų Dievo meilės suvokimą, bet ir primena, jog turime realią Viešpaties pagalbą, tik reikia ja pasinaudoti.

Popiežius Pranciškus kalba: „Viešpats mums dalija duoną, kuri yra jo Kūnas, dovanoja mums save. Mes jaučiame Dievo solidarumą su žmogumi, solidarumą, kuris nesibaigia ir nesiliauja mus stebinęs: Dievas yra mums artimas, savąja Kryžiaus auka jis nusižemina iki mirties tamsos, kad mums padovanotų gyvenimą. Jis nugali blogį, egoizmą ir mirtį. Jėzus mums dovanoja save Eucharistijoje, eina su mumis tuo pačiu keliu, tampa mums maistu, tikruoju maistu, kuris palaiko mūsų gyvybę ir tuomet, kai keliauti sunku, kai kliūtys lėtina mūsų žingsnius. Eucharistijoje Viešpats leidžia mums eiti jo keliu, tarnavimo, dalijimosi, dovanojimo keliu. Jei dalijamės, tuomet tas nedaug, ką mes turime ir kas mes esame, tampa turtu, nes Dievo galia, kuri yra meilė, paliečia mūsų skurdą ir jį perkeičia.“

Ganytojo žodis

Dievas, kviečiantis dosniai atsiduoti ir viską jam atiduoti, teikia mums jėgų ir šviesos, kurių reikia norint žengti į priekį. Gyvybės Dievas, kuris mus taip myli, visada lieka šio pasaulio širdyje. Jis mūsų neapleidžia, nepalieka vienų, nes galutinai susijungė su mūsų žeme, o jo meilė visada mums padeda surasti naujų kelių. Tegu Jis bus pagarbintas!

Iš popiežiaus enciklikos LAUDATO SI’ (245)

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune