Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija Tremtinių sąskrydyje prie Dubysos (2013 08 03)
Paskelbta: 2013-08-08 16:54:48

Evangelija (Mt 14, 1–12) pasakoja šiurpią istoriją apie Jono Krikštytojo kankinystę. Jonas prie Jordano skelbė apie Mesijo atėjimą. Jis nesikėsino į karaliaus Erodo sostą, bet turėjo drąsos pasakyti, kad, gyvendamas su brolio žmona, piktina izraelitus. Karaliui ir ypač jo sugyventinei Erodiadai nepatiko nuodėmę ir iš jos kylantį papiktinimą smerkiantis tiesos žodis, todėl ieškojo, kaip atsikratyti šio neparankaus žmogaus. Erodas buvo bailys, todėl delsė; tuomet į talką atėjo klastinga Erodiada ir budelis į pokylio salę atnešė Jono galvą.

Šioje istorijoje susipina labai skirtingi žmonės ir jų požiūriai į gyvenimą. Jonas – pranašas, kurio misija – paruošti tautą Mesijo atėjimui ir kuris tenkinasi minimumu – vilki kupranugario kailio apsiaustu ir kukliausiai maitinasi. O Erodas tvirtai įsikibęs į šią tikrovę, nelaukia jokio Mesijo, nes jo dievas ir dangus yra valdžia, pinigai ir malonumai. Kai susitinka tokie žmonės, vienas turi pasitraukti arba būti sunaikintas. Jonas Krikštytojas nuo savo misijos nesitraukia, todėl, kaip ir daugelis Senojo Įstatymo pranašų, prisiima kankinystę.

Brangūs likimo broliai ir seserys! Kiekvieno jūsų gyvenime atsikartojo Jono Krikštytojo konfliktas su aukščiausia civiline valdžia. Sovietinė valdžia anuomet turėjo tik vieną tikslą – įsikurti šioje žemiškoje tikrovėje, kuri buvo mūsų Lietuva. Tačiau šiam įsikūrimui buvo kliūčių – tai Dievą ir Lietuvą mylėję žmonės, kurie nesiruošė garbinti tirono. Šiems žmonėms net nereikėjo garsiai sakyti tiesos žodžio: „Tirone, palik mūsų Tėvynę, nes ji ne tavo, bet mūsų namai.“ Užteko paties fakto, kad lietuvis mylėjo savo žemę ir laikėsi tėvų tikėjimo ir būdavo pasmerkiamas tremčiai į Sibirą, Kazachstaną ar už poliarinio rato. Šaltis, badas, artimųjų mirtys ir bet kokio saugumo neturėjimas buvo kasdieniai tremtinių palydovai. Buvo galima atsiremti tik į Dievą ir su juo nešti tremties kryžių. Ši atrama daugeliui padėjo ištverti visus išbandymus bei gyvenimo smūgius ir sugrįžti namo į Tėvynę, nors dar ir pavergtą. Ši atrama padėjo išlaikyti savo tautines ir krikščioniškas šaknis ir sulaukti Lietuvos laisvės ryto.
Tikėjimas į Dievą iš tiesų yra stipri atrama. Tremtiniai, su Dievu širdyje perėję Sibiro kelius, ir šiandien mažiausiai dejuoja dėl sutinkamų sunkumų. Tikėjimas padeda suvokti, kad ši žemiška tikrovė niekuomet nebus pastoviais namais, kuriuose klestės visokeriopa gerovė, bet bus tik slenkstis, kurį kasdien reikės peržengti, bet ant jo nesustoti. Krikščionis yra žmogus, kuris keliauja į amžinąją Tėvynę ir žino, kad žemiškoji tikrovė nėra jo tikrieji namai. Apaštalas Paulius aiškiai šitai įvardija: „Broliai! Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. <...> Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 1; 6–8).

Nors keliaujame pas Viešpatį, bet mums rūpi ir laikinieji namai, nes jie arba padeda, arba kliudo siekti amžinojo tikslo. Šiandien savo laikinuose namuose turime laisvę, ir tai yra didelė Dievo dovana. Tik reikia ta laisve atsakingai naudotis vieniems kitus mylint ir vieni kitiems pasitarnaujant. Tačiau laikinuose namuose nuolat sutinkame vieną despotą, kuris kėsinasi mus pavergti. Šio despoto vardas yra nuodėmė. Tai mūsų visų nuodėmės, kurios temdo Tėvynės dangų. Mes esame gundomi matyti tik kitų nuodėmes ir jas smerkti. Tačiau Jėzus mokė žvelgti į tai, kas mus pačius pavergia, ir kvietė išsilaisvinti iš nuodėmės. Šitai daryti kvietė ir Jonas Krikštytojas prie Jordano. Kad mus išlaisvintų iš nuodėmės, Jėzus mirė ant kryžiaus, o prisikėlęs ir pasirodęs apaštalams kalbėjo: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam bus atleista.“

Kol žmogus nesusitaiko su nuodėme, kol su ja kovoja, o ją padaręs gailisi ir keliasi, tuomet su juo viskas gerai. Bėda prasideda tuomet, kai žmogus nuodėmę pradeda pateisinti ir su ja susigyvena. Nuodėmė tampa ypač pragaištinga, kai ją bandoma net įteisinti, o tokių reiškinių po Tėvynės dangumi atsiranda vis daugiau. Įteisinta beprotiška alkoholio prekyba. Bandoma įteisinti negimusios gyvybės žudymą ir iškreiptą lytinį elgesį. Siekiama to, kad niekas nedrįstų net kritikuoti elgesio prieš žmogaus prigimtį. Kuriama viešoji nuomonė, kad kas nepritaria iškreiptam seksualiniam elgesiui, tas yra pasmerkimo vertas homofobas, t. y. baisus žmogus. Kaip visa tai susišaukia su Jono Krikštytojo kankinyste vien už pasakytą žodį.

Į Lietuvą veržiasi su krikščioniška morale nesuderinamos ir labai pavojingos idėjos, kurios kėsinasi griauti santuoka kuriamą vyro ir moters šeimą, o drauge pakerta tautos gyvastingumo šaknis. Siekiama visuomenę pripratinti, kad bet koks seksualinis elgesys yra moralus ir dėl to negalima jo smerkti. Liūdina tai, kad net atsakingi žmonės, nuo kurių priklauso Lietuvos likimas, nesuvokia, koks mūsų Tėvynei gresia pavojus. Bažnyčia, stovėdama ant Šventojo Rašto pamato, giriama ir niekinama, sakė ir sakys, kad nuodėmė yra nuodėmė, kad iškreiptas seksualinis elgesys lieka amoralus net ir tuomet, kai įstatymas jam uždegs žalią šviesą, kaip tai jau yra atsitikę Kalifornijoje, Švedijoje ir kitur, kur valdžią turi krikščioniškąsias šaknis praradę žmonės. Jie eksperimentuoja su visuomene ir savo eksperimentus nori primesti ir mums, kurie, turėdami slogią penkiasdešimties metų patirtį, visiškai nenorime būti eksperimentuojamais triušiais. Mus skatina toleruoti nuodėmę, bet netoleruoja mūsų, kai nuodėmei sakome „ne“. Mus bando perauklėti, kaip tai darė komunizmo statytojai.

Brangūs tremtiniai! Šis kasmetinis susitikimas prie Dubysos tegu tampa ne tik brangiu susitikimu su bendro likimo broliais ir seserimis, bet tepaskatina dar tvirčiau laikytis Evangelijos kelio ir tą kelią ginti garbingomis bei teisėtomis priemonėmis. Tepaskatina tikėjimą ir iš jos kylančią krikščionišką moralę perduoti vaikams ir vaikaičiams, kad ir jų gyvenimas būtų nušviestas dangaus šviesa.

 

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune