Pašaukti į šventumą
Pamokslas pasakytas Kauno arkikatedroje bazilikoje 2011 vasario 20 d. šv. Mišiose meldžiantis už a. a. poetą Justiną Marcinkevičių
Dievas, visokio gėrio šaltinis, kviečia žmones vaduotis iš juos supančio blogio ir siekti tobulumo. Kunigų knygoje skaitome: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 1-2). Apaštalas Paulius nurodo, kodėl pakrikštytieji turi siekti šventumo. Laiške korintiečiams rašo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1Kor 3, 16–17).
Taigi, nors esame patys paprasčiausi žmonės, apie kuriuos niekas nekalba ir nerašo, ir tuomet esame Dievo šventovė, kurioje jis gyvena. Kitame laiške apaštalas Paulius taip sako: „Jau nebėra nei graiko, nei žydo, <...> nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11). Taip Dievo žodis atskleidžia, koks didis yra iš Dievo rankų išėjęs žmogus. Mūsų, pakrikštytųjų, uždavinys – šį žmogų, šią Dievo šventovę, išsaugoti gražią ir tobulą. Tad ką daryti ir kokias priemones naudoti, kad šį tikslą pasiektume?
Mus supanti aplinka nėra palanki siekti šventumo. Nuolat susiduriame su žmonėmis, mąstančiais ne apie šventumą, bet apie pinigus ir malonumus ir pykstančius, kai šie jų siekiai neišsipildo. Jie mąsto tik apie save ir stokoja Dievo link vedančios meilės. Nemeilė ir pyktis ardo žmonių santykius ir gyvenimą daro sunkiai pakeliamą. Tačiau nežiūrint šių nepalankių aplinkybių Dievas kviečia mus: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“
Kalno pamoksle nurodomas kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas žmogus, kuris tiki į Jėzų Kristų. Jau kalbėjome apie jo palaiminimus, apie meilę, tyrumą ir tiesumą. Sustojame prie pačios sunkiausios temos – reikalavimo mylėti ne tik mums artimus bei mielus, bet ir tolimus, kartais net gera mums nelinkinčius žmones. Jėzus kalbėjo: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44). Tobula meilė privalo apimti visus be išimties žmones, ir tik ji mus labiausiai priartina prie Dievo, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45).
Įsakymas mylėti priešus reikalauja ne mūsų emocinės meilės, bet gera linkėti, gera kalbėti ir gera daryti net tuomet, kai mums linkima ir daroma pikta. Šis įsakymas ypač aktualus šiandien, kai aplinkui sklando tiek pykčio ir blogo linkėjimo. Įsakymas mylėti priešus – tai įsakymas tiesti tiltus ne tarp upės krantų, bet žmonių širdžių, kurias kažkas perskyrė ir supriešino. Didžiausias supriešintojas yra velnias. Jis gali apsėsti žmonių protus ir širdis, kad jie ne mylėtų, bet vieni kitų nekęstų. Kristus atėjo griauti šių velnio darbų ir pašaukė mus šios misijos tęsti.
Įsakymas mylėti priešus nereikalauja būti pasyviems, kai blogis kėsinasi sunaikinti gėrį. Mes galime, dažnai net turime pareigą ginti save ir kitus, tačiau ir tada nevalia užmiršti, kad Kristus mirė ant kryžiaus ne tik už mus, bet ir už savo bei mūsų priešus.
Lietuva jau atsisveikino su didžiu mūsų tautos dainiumi Justinu Marcinkevičiumi ir palydėjo jį į Tėvo namus. Dievas jį apdovanojo dideliu talentu, bet ne tik juo. Pati didžiausia Dievo dovana poetui buvo tikinti motina, kuri mažą vaikelį vedėsi į bažnyčią ir skiepijo jo širdyje meilę Dievui ir Lietuvos žmonėms. „Pirma manęs ėjo motina, mėtydama meilės žiedus“, – parašys poetas apie savo motiną. Tai, ką įskiepijo motina vaiko širdelėje, nepajėgė išplėšti sistema, penkiasdešimt metų nešusi prievartą ir skleidusi melą bei neapykantą. Neišplėšė iš poeto širdies nei tikėjimo, nei meilės Lietuvai. Už šią meilę, už tautos prisikėlimo žadinimą žmonės išreiškė poetui neeilinę pagarbą.
Poetas išgyveno dėl blogio, kurį matė jau laisvoje Lietuvoje, bet jam net mintis neatėjo palikti ar niekinti jos, kad ji ne tokia, kokios visi tikėjosi, stovėdami Baltijos kelyje ir dalyvaudami Sąjūdžio mitinguose. Tokios meilės neišmokstama iš marksizmo vadovėlių, ji įauga žmogaus širdyje su Dievo žodžiu, kviečiančiu mylėti net priešus, įauga su mirštančiu ant kryžiaus už teisiuosius ir nusidėjėlius Jėzumi Kristumi.
Daug kas atkreipė dėmesį į poeto kuklumą. Reikėtų pasakyti daugiau: poetas buvo giliai krikščioniškas. Jis nesiteisino, kad, rašydamas pirmuosius eilėraščius ir atiduodamas duoklę prievartos nešėjams, tarnavo Lietuvai, bet pasakė tiesiai: „Į poeziją aš atėjau prastai.“ Šie žodžiai yra verti didžiausios pagarbos. Jei panašiai būtų sugebėję mąstyti daugelis lietuvių, daug kas šiandienėje Lietuvoje būtų kitaip. Didžiausia pagarba šiam didžiam lietuviui, sugebėjusiam palikti mums ne tik poezijos, bet ir tiesos bei meilės perlų.
Maldoje linkėdami poetui amžinos šviesos ir ramybės Viešpatyje, palinkėkime vieni kitiems augti gerumu ir meile, nes tik ji gali statyti Lietuvą. Tik ji stato kiekvieno mūsų šventovę.
