Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ šv. Kalėdų homilija arkikatedroje bazilikoje
Paskelbta: 2013-12-23 14:45:23

 
Pasirodė Dievo gerumas

„Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus <...> ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo“ (Tit 3, 4–5) – šie apaštalo Pauliaus žodžiai tiksliausiai nusako Jėzaus Gimimo įvykį. Nuodėmė atskyrė žmones nuo Dievo ir nuo laimingos amžinybės. Tarp Dievo ir žmogaus tvyrojo bedugnė, kurią sukūrė ne Dievas, bet žmogus. Tačiau Dievo gerumas ir meilė surado būdą, kaip per tą bedugnę nutiesti tiltą. Kalėdų šventė mus nukelia į tą brangią naktį, kai Betliejaus piemenis nutvieskė Dievo šlovės šviesa ir pasirodęs angelas pranešė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11).

Šventos Kalėdos yra didelio džiaugsmo šventė, kuriuo dalijamės, sveikindami vieni kitus. Šiuo džiaugsmu ir aš dalijuosi su kiekvienu iš jūsų, su visa Kauno arkikatedros bendruomene, su kuria dažnai švenčiu Mišias; Jėzaus Gimimo džiaugsmu dalijuosi su mūsų arkivyskupijos tikinčiaisiais ir visais Lietuvos žmonėmis.

Susitelkime ties šv. Kalėdų džiaugsmo slėpiniu. Prisiėmęs žmogaus kūną į žmonių tarpą ateina pats Dievas. Tai bet kokį suvokimą viršijantis slėpinys. Iš vienos pusės – visatos Kūrėjas, begalinis Dievas, apie kurį evangelistas Jonas rašo: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3); iš kitos – visiškai silpnas kūrinys, žmogus, kuris gali numirti nuo mikroskopu neįžiūrimo viruso, be to, sukilęs prieš Dievą, paniekinęs Jo valią, pasinėręs didžiausiose nuodėmėse. Dievas nelaukia, kol nusidėjęs žmogus atsities ir paprašys Jo gailestingumo, bet pats žengia per tą bedugnę, prisiima žmogaus kūną ir mažo vaikelio trapumu beldžiasi į žmogaus širdį, kad ji pasikeistų ir priimtų Dievo meilę, kad Betliejaus Kūdikio asmenyje pasitiktų iš dangaus nužengiantį Gelbėtoją. Maža to, Betliejaus ėdžios su Kūdikiu yra tik Dievo meilės žygio pradžia. Betliejaus Kūdikis nebus tik Palestinos Mokytojas, bet Jis mirs už mus ant kryžiaus, Jis užmokės mūsų nuodėmių kainą. Bet ir to per maža, Jis panorės likti su mumis Eucharistijoje kaip amžinąjį gyvenimą teikianti Duona. Ir visa tai Dievas padarys, žinodamas, kad tik dalis žmonių pasinaudos Jo meilės vaisiais, kiti liks užsisklendę savo puikybėje, pavyde, pyktyje ir toliau naikins save.

Dar susitelkime ties kitu Jėzaus Gimimo slėpiniu. Dievo Sūnus ateina į žmonių tarpą be dieviškos didybės, Jis pasirodo ne taip, kaip apsireiškė Mozei ant Sinajaus kalno – tarp žaibų ir griaustinių, bet ateina tyliai, tik angelams giedant „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“; Jėzus ateina ne stebuklų būdu, bet, kaip ir kiekvienas vaikelis, gimsta iš motinos ir atsiduoda tėvo, vargingo amatininko, globai. Jėzus gimsta labai paprastų žmonių šeimoje ir savo gimimu iki dangaus išaukština kiekvieną šeimą, kuri laikosi Dievo skirto kelio. Betliejaus Kūdikis gimsta ir auga žmonių šeimoje ir kviečia kiekvieną šeimą branginti ir saugoti gyvybę, nes kiekvienoje, nors tik ką pradėtoje, gyvybėje jau spindi Dievo veidas, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo panašumą.

Betliejaus Kūdikis, ateidamas į žmonių tarpą, pasirenka pačius silpniausius ir pažeidžiamiausius žmones. Marija ir Juozapas yra pavergtos ir okupantų romėnų skriaudžiamos tautos atstovai. Jie yra beturčiai, gyvenantys iš savo rankų darbo, vos suduriantys galą su galu. Kai ateina Marijai metas gimdyti, jiems nėra vietos pakelės užeigos bent menkame kambarėlyje, kur galėtų gimti jų vaikelis. Savo gimimu oloje, kur nuo nakties vėsumos ir darganos glausdavosi tik gyvuliai, Jėzus kalba, kad kiekviena varginga šeima, kiekvienas vargšas žmogus Dievui yra artimas ir brangus.

Todėl popiežius Pranciškus nenustoja raginęs, kad pasaulio didieji, turtingieji ir galingieji neužmirštų, jog šalia jų gyvena silpni, daug ko stokojantys žmonės. Ir visai nesvarbu, ar dėl savo aplaidumo, ar dėl nuodėmių, ar tiesiog aplinkybių buvo nustumti į gyvenimo pakraščius, jų silpnumas ir menkumas apeliuoja į Betliejaus Kūdikio draugų sąžines nepraeiti pro šalį.

Pastaruoju metu pasidarė beveik madinga niekinti Lietuvos žmones, kad jie šiokie ir anokie, bet iš tikrųjų jie turi labai jautrias širdis ir geba pastebėti tuos, kuriems sunku. Prieš kelias dienas dalyvavau Palaimintojo Jono Pauliaus gimnazijoje vykusiame padėkos renginyje. Šiemet, kaip niekad anksčiau, žmonės prinešė daiktų ir kitokių gėrybių, kad parapijos Caritas galėtų visa tai atiduoti stokojantiems. Neseniai Lietuvos vyskupai paprašėme, kad vieną gruodžio sekmadienį būtų padaryta rinkliava paremti nuo stichinės nelaimės nukentėjusiems filipiniečiams. Atrodo, kiek mažai mums turėtų rūpėti kažkur toli gyvenantys ir nuo tornado nukentėję žmonės, kai patys daug ko stokojame, bet pasirodo, kad mokame atjausti ne tik saviškius. Minėtą sekmadienį Kauno arkivyskupijos žmonės paaukojo apie 18 tūkst. litų. Tarp kita ko, šios aukos sudėtos ne pačių turtingųjų, nes bažnyčiose visuomet jų yra mažuma. Ačiū Dievui, kad Betliejaus Kūdikis mus daug ko išmoko, ypač jautrumo šalia mūsų kenčiančiam žmogui.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune