Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Šiluvoje (2014 02 13)
Paskelbta: 2014-02-13 13:17:22

Marija ir mažutėliai


Vasario 11 d. Bažnyčia minėjo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Lurde ir Pasaulinę ligonių dieną. Prieš 156 metus Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose prie Gavė upės netoli nuo Lurdo, paprasta mergaitė Bernadeta ne kartą matė Masabielio uolose gražią moterį, kuri save pavadino: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas.“ Iš pradžių visi labai skeptiškai reagavo į jaunos kaimo mergaitės Bernadetos pasakojimą, esą ji mačiusi Dievo Motiną ir su ja kalbėjusi. Tačiau greitai prasidėjo ligonių pagijimai ir garsas apie tai pasklido po Prancūziją ir už jos ribų. Nepaisant nei valdžios draudimų, nei atsargios Bažnyčios laikysenos, žmonės miniomis keliavo į Lurdą. Vėliau Bažnyčia pripažino Bernadetos regėjimus autentiškais, ir jau 125 metai vasario 11-ąją visoje Bažnyčioje švenčiama Lurdo Dievo Motinos šventė.

Kai 1908 metais buvo švenčiamas Švč. Mergelės Marijos pasirodymo Bernadetai 50 metų jubiliejus, Šiluvoje priešais baziliką buvo pastatyta Lurdo Dievo Motinos statula, tarsi pabrėžiant Lurdo ir Šiluvos Dievo Motinos apsireiškimų panašumą. Iš tikrųjų Šiluvoje Marija taip pat apsireiškė paprastiems vaikams, kalbėjo taip pat labai nedaug, ir pradžioje Žemaičių vyskupai taip pat laikėsi didelio atsargumo. Bet žmonės plūdo į Šiluvą su savo bėdomis bei ligomis ir daug jų čia patyrė Dievo Motinos nepaprastą globą.

Per Šilinių atlaidus akivaizdžiai matome, kad Ligonių diena yra labiausiai mėgstama ir lankoma. Turbūt neatsitiktinai Šiluvos Dievo Motinai buvo duotas Ligonių Sveikatos titulas, o ant Apsireiškimo koplyčios puikuojasi užrašas „Ligonių Sveikata“.

Tačiau šiandien noriu kalbėti ne apie ligonių pagijimus ir stebuklus Lurde ar Šiluvoje, bet apie Švč. Mergelę Mariją – mažutėlių ir silpniausiųjų globėją. Marija Lurde, Fatimoje ir Šiluvoje apsireiškė ne tiems, kuriuos laikome dideliais – ne politikams, ne valdovams ir net ne vyskupams, bet piemenims, vaikams, tai yra patiems silpniausiems ir nežymiausiems visuomenės atstovams. Tie apsireiškimai pakartojo Jėzaus palaiminimą: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai,- jų yra dangaus karalystė.“ Jie patvirtino Jėzaus kvietimą, skirtą silpniesiems: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti ir aš jus atgaivinusiu.“ Per Marijos apsireiškimus vaikams nuaidėjo Jėzaus kvietimas: „„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16). Dievo akyse maži vaikai, ligoniai, žmonės, nešantys vargų kryžius, ir yra mažutėliai, kuriems dažniausiai atsiveria dangus, pažerdamas malonės lietų.

Evangelija aiškiai moko, kad labiausiai turime bijoti būti dideli ir reikšmingi. Kokie žmonės atsidūrė toliausiai nuo Jėzaus? Ogi tie, kurie anuomet buvo didžiausi tautoje. Karalius Erodas net pasikėsino sunaikinti gimusį Jėzų. Mokyčiausi tautos vadai fariziejai ir Rašto aiškintojai nekentė, persekiojo ir Romos imperatoriaus įgaliotinio sprendimu uždėjo kryžių ant pečių. Pats Pilotas buvo labai arti Jėzaus, su juo kalbėjosi ir, atrodo, suvokė turįs reikalą su nepaprastu asmeniu, bet jo didybė liko akla tiesai ir jo lūpos ištarė: „Ibis incrucem - eisi (mirti) ant kryžiaus.“

Ar šios istorijos pasikartojimo nematome per dviejų tūkstančių metų krikščionybės istoriją? Jėzų pirmiausia suranda mažiausieji savo dvasia, tai yra nuolankiausieji. Kai Dievas leidžia žmogui kentėti, vargti ar kitokiu būdu išgyventi savo ribotumą, tuomet mums gali atrodyti, kad Dievas negirdi mūsų maldų, prašymų. Tačiau Jis tikrai girdi mūsų širdies šauksmus, tik mums duoda šimtą kartų daugiau nei prašome. Mes prašome sveikatos, apsaugos nuo nelaimių, kad nekentėtume ir nieko nestokotume, o Dievas duoda mums save patį. Dievas mažutėliams leidžia arčiausiai priartėti prie savo mylinčios širdies.

Šitai prisiminkime ne tik čia, Šiluvoje, kai atvažiuojame su savo bėdomis, bet visuomet, kai suklumpame maldai. Pati didžiausia dovana, kurią Dievas mums gali padovanoti, yra Jis pats, Jo meilė, atsivėrimas mums. O visa kita – sveikata, pasisekimas, geras gyvenimas, žemiška laimė, kurios taip trokštame ir prašome, yra tik stikliniai žaislai, kurie pirmai progai pasitaikius sudūžta. Šitai supratęs šv. Ignacas meldėsi: „Priimk, Viešpatie, visą mano laisvę. Imk atmintį, protą ir visą mano valią. Ką tik turiu, visa esi man davęs. Todėl visa tai aš tau grąžinu ir pavedu tau vadovauti. Tik duok man savo meilę ir malonę, ir aš būsiu visiškai patenkintas ir nieko daugiau nebetrokšiu.“ Tai dvasios mažutėlio malda. Šventieji tokie tampa tik todėl, kad supratę Evangelijos rodomą kelią didžiadvasiškai juo eina iki pat mirties.

Šiluvos Dievo Motina, padėk mums būti tais Dievo mažutėliais, kurių gyvenimas būtų pripildytas tavo Sūnaus meilės ir malonės.


 

Ganytojo žodis

Viešpats duoda žmogui išminties suprasti Kryžiaus slėpinį, iš kurio kyla gyvybė, viltis, prisikėlimas. Sekime Viešpatį Jo keliu į Prisikėlimą, kuris kiekvienam skirtas iš dangaus Tėvo beribio gailestingumo ir meilės.

Arkivyskupo Kęstučio Kėvalo herbas
+ Kęstutis KĖVALAS

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune