Kauno arkivyskupijos ganytojų 2014 m. velykinis laiškas kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams
Paskelbta: 2014-04-23 17:29:48

Prisikėlimo šviesa – tikėjimo, vilties ir meilės kertinis akmuo
 

Ankstų pirmosios savaitės dienos rytą Marija Magdalietė atskubėjo prie Jėzaus kapo ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Marija iškart neįtikėjo, kad Jėzus prisikėlė, ir skubėjo pranešti, kad kažkas paėmė Viešpaties kūną. Panašiai buvo sunku įtikėti ir prie kapo atskubėjusiam mokiniui Petrui, nors jis ne kartą buvo girdėjęs Jėzaus žodžius: „Išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“ (Lk 18, 31–33). Nukryžiavimas tarsi stichijos banga nušlavė girdėtus žodžius, todėl Jėzui reikės surinkti savo mokinius ir galutinai paruošti būsimai misijai – eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Tačiau Jėzus nepriekaištaus mokiniams, kodėl jie buvo tokie silpni ir kančios akivaizdoje išsibėgiojo. Dievo meilė visuomet ieško silpno žmogaus, beldžiasi į jo gyvenimą ir laukia atsiliepimo.

Mes dažnai būname panašūs į Mariją Magdalietę ir Jėzaus mokinius. Visai neseniai Petras tvirtino: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu‘. Tą pat kalbėjo ir visi kiti“ (Mk 14, 31). Petro pavyzdžiu mes taip pat demonstruojame savo ištikimybę, kol viskas gerai sekasi, kol gyvenimo audros prie žemės lenkia kitus, bet ne mus. O kai negandos paliečia mus, dingsta drąsa, sutrinkame ir prarandame pasitikėjimą Dievo Apvaizda.

Velykos yra kupinos dvasinio džiaugsmo, nes per jas Prisikėlimo šviesoje sutinkame Jėzų ir sutvirtėjame tikėjimu. Kristaus Prisikėlimas yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo kertinis akmuo, ant jo statome visą savo gyvenimą. Šis gyvenimas turi būti pilnas džiaugsmo, lydinčio iki susitikimo su Jėzumi anapusinėje tikrovėje. Kristaus mirtis ir prisikėlimas įkvepia mus ištikimai eiti paskui Prisikėlusįjį net ir tuomet, kai reikia pakelti išmėginimus arba stovėti mirties akivaizdoje.

Kristaus Prisikėlimas yra mūsų vilties kertinis akmuo. Apaštalas Paulius tvirtina: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tes 4, 14). Be vilties sunku eiti per gyvenimą. Dažnai bandome pasitikėti žmonėmis, bet dar dažniau jais nusiviliame, nes žmogus – ne Dievas, o tik silpnas kūrinys, kuris gali pažadėti ir nuvilti. Todėl Dievo žodis skatina visas viltis sudėti į Viešpaties rankas: „Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“ (Ps 13, 6).

Kristaus Prisikėlimas yra mūsų meilės kertinis akmuo. Dievas yra meilė, sukūrusi žmogų į savo panašumą. Tik mylimas ir mylintis žmogus pajėgia džiaugtis gyvenimu ir kurti gėrį. Jei meilės netenka, jis praranda net norą gyventi. Todėl liūdna, kai sutuoktiniai praranda tarpusavio meilę arba kai vaikai nepatiria tėvų meilės. Tačiau tragiškiausia prarasti meilės ryšį su prisikėlusiuoju Jėzumi, nes jo niekas negali pakeisti. Todėl didžiausios pagarbos esate verti visi, kurie prieš Velykas, susitaikindami su Dievu ir žmonėmis, tą meilės ryšį atkūrėte ir sutvirtinote.

Mūsų laikmetis yra pilnas netikėjimo, nevilties ir nemeilės, ir jis grasina dvasiškai apiplėšti kiekvieną iš mūsų, ypač vaikus ir jaunimą. Vietoj tikėjimo į Dievą mums siūlomas tikėjimas į žmogų – gelbėtoją, tariamai galėsiantį viską pakeisti į gera. Vietoj pasitikėjimo Dievu mums siūloma pasitikėti visuomenei vadovaujančių žmonių išmintimi ir sprendimais. Vietoj meilės mums siūloma mylėti tik save ir daugiau vartoti daiktų, siūloma pasinerti alkoholyje, narkotikuose ar sekso žaidimuose. Gaila, bet daugelis šiuos siūlymus priima, o kai praregi, daug kas negrįžtamai būna prarasta.

Mes, tikintieji į Prisikėlusįjį Jėzų, turime būti tarsi švyturiai, kurie, gavę tikėjimo dovaną ir patyrę Prisikėlusiojo Kristaus meilę, neštume ją į mūsų tautos bendruomenę, sunkiai einančią laisvės keliu. Esame pašaukti būti vilties nešėjais, nes jei mes, pažinę Kristų, neneštume vilties, kas tuomet ją neštų?

Sveikiname Jus, mieli broliai ir seserys, brangiõsios Kristaus Prisikėlimo iškilmės proga ir linkime visuomet būti Prisikėlimo vaikais. Linkime drąsiai nešti Prisikėlimo žinią į įstaigas ir darbovietes, į mokyklas ir universitetus, o ypač ją nešti į savo šeimas.

Švęsdami Kristaus mirtį ir Prisikėlimą, dėkokime Dievui: Ačiū Tau, Viešpatie, už Prisikėlimo žinią, už pirmąsias Velykas ir jų atminimą, kurį švenčiame per Mišias. Ačiū už kiekvieną sekmadienį, primenantį Tavo Prisikėlimą ir kviečiantį būti Prisikėlimo vaikais. Ačiū kad mus, silpnus, myli, kad eini drauge su mumis ir laimini mūsų džiaugsmo ir skausmo valandas.
 

+ Kęstutis KĖVALAS
Kauno vyskupas augziliaras

+ Sigitas TAMKEVIČIUS
Kauno arkivyskupas metropolitas

 

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune