Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus homilija arkikatedroje (2014 05 04)
Paskelbta: 2014-05-06 17:59:45

 Atpažinti mus kalbinantį Dievą

Evangelija pasakoja apie keliaujančius į Emausą du Jėzaus mokinius. Jie sutrikę, pasimetę ir pilni baimės; jų tikėjimas į Jėzų yra susvyravęs. Prie mokinių, besikalbančių apie tai, kas nutiko Jėzui, prisiartino nepažįstamas vyras ir paklausė, apie ką jie kalba ir ginčijasi. Tuomet mokiniai papasakojo apie Jėzų, kuris buvo pasmerktas ir nukryžiuotas, tačiau prie kapo nuėjusios moterys nerado jo kūno, o joms apsireiškę angelai pasakė jį esant gyvą.

Keleivis, remdamasis Šventuoju Raštu, aiškino, kad taip ir turėję įvykti, nes apie tai buvo kalbėję net pranašai. Mokiniai virpančiomis širdimis klausėsi keleivio žodžių, o vakarienės metu, kai Jėzus laužė duoną, atpažino savo Mokytoją. Jėzui dingus iš akių, mokiniai kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Į Emausą keliaujantys, susirūpinę, nusivylę ir baimės pilni Jėzaus mokiniai – tai esame mes, šios žemės keleiviai. Mes keliaujame per gyvenimą ir daug kas mus slegia, daug kuo nusiviliame ir dažnai jaučiamės pasimetę, o Dievas nuolat mus kalbina per žmones, kalbina per džiaugsmingus, kartais – per kančios kupinus įvykius.

Pirmąjį gegužės sekmadienį sveikiname ir meldžiamės už savo motinas. Dėkojame Dievui, kad mūsų motinos buvo atidžios kalbančiam Jėzui ir iš jo mokėsi kantrybės, ištvermės atliekant kartais labai sunkias motinystės pareigas. Jei jos nebūtų klausiusios Jėzaus žodžių, dauguma mūsų tikriausiai nebūtume išvydę šio pasaulio arba būtume augę kur nors vaikų namuose.

Per Atvelykį Romoje buvo kanonizuotas mums visiems brangus asmuo popiežius Jonas Paulius II, kuris 1993 m. aukojo Mišias Kauno Santakoje ir meldėsi mūsų arkikatedroje. Jis tapo šventuoju, nes buvo atidus Dievo žodžiui, kurio klausėsi ir kuriuo grindė visą savo gyvenimą.

Dievas kalbina kiekvieną žmogų, tačiau vieni girdi ir įtiki, kiti negirdi, net nenori girdėti ir save įtikinėja, kad jokio Dievo nėra. Kas nulemia, kad vieni pripažįsta antgamtinę tikrovę, o kitų akys tarsi kažkuo uždengtos?

Apaštalas Jonas viename savo laiške rašo: „Visa, kas yra pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 16). Šiuo trumpu sakiniu Jėzaus mokinys pasako labai svarbią tiesą. Yra dangaus Tėvo pasaulis ir yra kitas pasaulis, kuriame viešpatauja geismas ir puikybė. Šie du pasauliai negali drauge egzistuoti, kaip negali drauge būti vanduo ir ugnis.

Jeigu žmogus kaip didžiausią vertybę pasirenka akių ir kūno geismą, jis tuo atmeta ir Dievą ir renkasi kūrinius, iškeldamas juos į Dievo vietą. Šitoks elgesys yra ta pati stabmeldystė, nuo kurios išrinktąją tautą gynė Mozė ir pranašai. Ši stabmeldystė eina per visą žmonijos istoriją, tik keisdama savo išorinį pavidalą. Šiandien žmogus neliedina aukso veršio ir nešoka apie jį, kaip tai darė izraelitai Sinajaus dykumoje, bet dažnai visas viltis sudeda į bankuose turimas sąskaitas bei daiktus ir geidžia, kad gyvenimas būtų pilnas malonumų. Jeigu šito nepasiseka padaryti, tuomet pasigirsta dejonė, koks blogas gyvenimas.

Ne mažiau Dievą užstoja puikybė. Žmogus ne kartą įsivaizduoja esąs vos ne dievas, kuris viską žino ir kuriam visi turi lenktis. Didybės apsėstas žmogus yra akliausias ir kurčiausias Dievo balsui. Dažnai jis yra panašus į nepagydomą ligonį, kuriam negali padėti jokia medicina. Puikybė yra tarsi kupra, kurią, kaip sako liaudies išmintis, ištiesina tik karstas.

Laisvai įsileidžiama nuodėmė visuomet pridengia Dievo veidą ir ardo santykį su Kūrėju, todėl vienintelis ir būtinas žingsnis, kurį reikia žengti norint priartėti prie Dievo, – išmesti iš savęs nuodėmę. Jėzus Kristus, siekdamas atkurti žmogaus santykį su Dievu, kvietė žmones daryti atgailą ir net mirė ant kryžiaus, kad būtų sunaikinta nuodėmė.

Kad žmogui nušvistų dvasios akys, užtenka nuoširdžiai išpažinti ir apgailėti savo kaltes. Tik tuomet jis tampa imlus Dievo žodžiui ir gali jo klausytis panašiai, kaip Jėzaus žodžių klausėsi Emauso mokiniai.

Apaštalas Jonas pastebi, kad mokinių akys atsivėrė tuomet, kai vakarienės metu Jėzus laužė duoną. Kad išgirstume mus kalbinantį Jėzų ir jį atpažintume, reikia sėdėti su juo prie vaišių stalo – prie Eucharistijos stalo. Dėl šios priežasties Bažnyčia mus ragina dažnai priimti Eucharistiją – dieviškąją duoną, kuri yra už mus paaukotas Kristaus Kūnas ir už mūsų nuodėmes išlietas jo Kraujas. Bažnyčia primygtinai kviečia artintis prie Viešpaties stalo, nes pats Jėzus šito nori. Jis kalba: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53).

Dievas nepaliauja mūsų kalbinti, bet ar mes jį girdime? Ar šaliname kliūtis, trukdančias girdėti jo balsą? Ar susitinkame su Viešpačiu prie Eucharistijos stalo? Tai klausimai, į kuriuos pabandykime kiekvienas atsakyti.

 

 

 

Ganytojo žodis

Žvelgdama į Mergelę Mariją, pati Bažnyčia tampa motiniškesnė, taip pat ir kiekviena pamaldi motina, žvelgdama į Mariją ir ja pasitikėdama, tampa motiniškesnė.

Iš vyskupo Algirdo JUREVIČIAUS homilijos Pažaislyje

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune