Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija Devintinių iškilmėse arkikatedroje
Paskelbta: 2014-06-23 11:22:46

 Gyvybę nešanti Duona

Keliaujant iš Egipto vergovės į Pažadėtąją žemę izraelitams trūko pačių būtiniausių dalykų – duonos ir vandens. Tautos vadas Mozė meldė Dievo pagalbos ir buvo išklausytas: kas rytą iškrisdavo mana, kurios keleiviai prisirinkdavo visai dienai. Mozė kalbėjo izraelitams: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, <...>maitindamas tave mana, <...>, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų (Įst 8, 2–3). Mozė priminė dėkingumo Dievui pareigą ir tai, kad kiekvieno žmogaus žemiškoje kelionėje reikalinga ne tik duona, bet ir Dievas, kuris yra bet kokio gėrio šaltinis.

Jėzus žinojo, kad mūsų žemiškoji kelionė bus taip pat varginga ir sekinanti jėgas, ir pažadėjo maitinti gyvąja duona, kuria bus jo kūnas. Jis kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51). Jėzui kalbant šiuos žodžius, kai kurie klausytojai pasipiktino, kad jis žada kaip maistą duoti savo kūną. Tačiau Jėzus toliau tvirtino: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 53–54).

Jėzus savo pažadą įvykdė Paskutinės vakarienės metu. Jis laužė duoną ir dalydamas ją mokiniams sakė: „Valgykite, nes tai mano kūnas.“ Paskui dalijo taurę vyno, sakydamas: „Imkite ir gerkite, nes tai mano kraujo taurė.“ Ir paliepė tai daryti jo atminimui iki amžių pabaigos.

Persekiojami pirmųjų amžių krikščionys rinkdavosi Romos katakombose, už viską dėkodavo Dievui, o paskui valgydavo ir gerdavo konsekruotą duoną ir vyną. Panašiai krikščionys elgėsi visais amžiais iki mūsų laikų. XX amžiaus kankiniai už tikėjimą Meksikoje, Rusijoje, Kinijoje ir kituose kraštuose pajėgė pakelti skaudžiausius išbandymus stiprinami dangiškosios Duonos.

Iš Eucharistijos gauname dieviškąją gyvybę. Jėzus pažadėjo: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Labai aiškus Jėzaus pažadas, kad maitindamiesi jo Kūnu ir Krauju tapsime amžinojo gyvenimo paveldėtojai. Tai didžiausia dovana, kurią gauname iš Kūrėjo ir Gelbėtojo rankų.
Eucharistija mus moko ir įgalina mylėti panašia meile, kaip mus myli Jėzus. Mylėdamas mus, jis už mus paaukojo savo gyvybę. Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame Mišiose ar priimame Komuniją, mūsų širdyje turi aidėti Jėzaus paliepimas: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 17). Eucharistijoje priimamas Jėzus ateina gydyti mus iš savimeilės ir egoizmo, ateina perkeisti mūsų ir padaryti panašius į save. Ateina mylėti mūsų širdimi.

Per Krikštą tampame Kristaus mistinio Kūno nariais. Šio Kūno galva yra pats Jėzus Kristus, kuris mus jungia vienybėn (plg. 2 Kol 19). Eucharistija yra mus vienijantis sakramentas. Prie Viešpaties altoriaus ir Eucharistijos stalo ateiname labai skirtingi amžiumi, išsilavinimu ir gal net savo kilme, tačiau, susivienydami su Galva, mes vienijamės ir vieni su kitais. Apaštalas Paulius rašo: „Mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Jokie įstatymai, jokios skambios deklaracijos apie žmonių lygybę ir vienybę negali pakeisti to, ką mes gauname per Eucharistiją: būdami Eucharistinio stalo dalyviais tampame viena panašiai, kaip vienybėje yra mūsų kūno nariai.

Vienydamiesi su Jėzumi Eucharistijoje, prisiliečiame prie skaidriausio džiaugsmo šaltinio. Jėzus save palygino su vynmedžiu: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5). Šakelės yra turtingos tuo, ką turi vynmedis. Jėzus linkėjo savo mokiniams, kad jie būtų pilni džiaugsmo ir kad tam džiaugsmui nieko netruktų (Jn 5, 11).

Dėkokime Dievui už mums paliktąją gyvybės Duoną ir linkėkime vieni kitiems būti gerais Eucharistinio Jėzaus bičiuliais, kad, priimdami Eucharistiją, prisipildytume gyvybės, meilės ir džiaugsmo.

 

Ganytojo žodis

Per ADVENTĄ nutieskime VIEŠPAČIUI kelią į savo širdis. Apaštalas Paulius ragina: „Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 12). Tais šviesos ginklais saugokimės nuo viso, kas žmogų smukdo, pririša prie netvarkingų dalykų.

 Vyskupo Algirdo Jurevičiaus herbas+ Algirdas JUREVIČIUS

iš Advento homilijos

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune