Apaštališkojo nuncijaus Lietuvoje arkivyskupo Pedro López Quintana
homilija Kauno arkikatedroje (2014 06 24)
Susirinkome visi čia, prie šio nuostabios Kauno katedros altoriaus, dar Velykinio džiaugsmo ir visai neseniai paminėtos Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės atminimo pilnomis širdimis švęsti Šv. Jono Krikštytojo šventės.
Su džiaugsmu perduodu jums, visiems čia susirinkusiems, savo nuoširdžius sveikinimus: savo broliams vyskupams ir kunigams, pašvęstojo gyvenimo asmenims, Marijos radijo klausytojams, kurie meldžiasi drauge su mumis, ir visiems tikintiesiems pasauliečiams. Ypatingai noriu padėkoti jūsų arkivyskupui Jo Ekscelencijai Sigitui Tamkevičiui už kvietimą vadovauti ir kartu su čia esančiais kunigais koncelebruoti Eucharistinę auką. Šiame arkivyskupo ir kartu visų jūsų kvietime įžvelgiu meilę ir atsidavimą Šventajam Tėvui Pranciškui, kuriam atstovauju ir kuris siuntė pas jus, kad parodyčiau jo vienybę ir meilę visai Bažnyčiai taip, kaip Viešpats to nori.
Todėl su didžiuliu džiaugsmu perduodu jums Šventojo Tėvo sveikinimą ir jo tėvišką palaiminimą.
Šios dienos šventė mus kviečia pamąstyti apie jau nuo pradžios parodytą Viešpaties meilę ir paties Dievo įvykdytą pasirengimą Dievo Sūnaus atėjimui į pasaulį. Zacharijui angelas apreiškia, kad jo žmona, patyrusi Viešpaties palaimą, padovanos jam sūnų, kurio gimimas pradžiugins daugelį: pats Dievas ruošia kelią pirmtako gimimui. Visiškai netikėtas vardo pakeitimas: ne Zacharijas, kaip buvo įprasta giminėje, bet Jonas patvirtina Dievo darbą, nes, kaip žinome, Jonas reiškia „Dievas teikia malonę“. Jonas yra siųstas eiti pirma Viešpaties, paruošti Viešpačiui kelią, tą „Viešpaties malonės“ laiką, Jėzaus atėjimą.
Tai mums leidžia suprasti pasirengimo priimti Dievą svarbą: kaip žemė turi būti dirbama, paruošiama priimti sėklą, taip ir Dievas ruošia laikus ir širdis, kad Jo dovanos būtų tinkamai priimtos. Štai kodėl krikščionis turi budėti: kad būtų atidus sau ir kitiems, Viešpaties veikimui ir kad mokėtų Jį atpažinti žemiškuose įvykiuose.
Jėzus buvo svarbesnis už Joną, tačiau kas be Jono skelbimo būtų tinkamai laukęs Jėzaus atėjimo? Jonas yra paskutinis iš pranašų, tas, kuris įtikėjo Jėzų, savo mokiniams Jį parodė ir galiausiai iškilmingai paskelbė: Po manęs ateina galingesnis už mane... Štai Dievo Avinėlis!
Kaip tik todėl šios dienos šventė yra didis džiaugsmas visai Bažnyčiai, yra „ypatinga iškilmė“.
Vis dėlto Jonas buvo griežtas pranašas, kvietęs į atgailą ne pačiais maloniausiais žodžiais: Angių išperos! Duokite tikrų atsivertimo vaisių. Ir nemėginkite ramintis: juk mūsų tėvas – Abraomas. Jis kvietė žmones, o tai reiškia ir mus, išgyventi atgailos skausmą, kuris vėliau virsta apvalymo džiaugsmu, kalbančiu apie Viešpaties atėjimo džiaugsmą.
Kiekvienas krikščionio išgyvenamas skausmas turi prasmę: tai pasiruošimas džiaugsmui, kuris ateis. Kai laukiame atvykstant mums brangaus žmogaus, tada sunkūs pasiruošimo darbai, kuriuos reikia atlikti namuose, tampa džiaugsmu. Vertindami tikrovę iš Viešpaties atėjimo perspektyvos mokykimės išgyventi kiekvieną sunkumą kaip mūsų apvalymą, po kurio ateis Viešpats ir suteiks mums džiaugsmą, o Jis, kaip skaitome Evangelijoje, trokšta ateiti į „švarius ir išpuoštus“ namus.
Prašykime malonės, kad visuomet mokėtume taip gyventi, tada vaikščiosime džiugūs ramybės keliu, kurį Jėzus mums nutiesė, ateidamas pas mus.
Tebūna mūsų žvilgsnis nukreiptas į Jėzų Kristų, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir visada (Žyd 13, 8), kuris tvirtai vadovauja savo Bažnyčiai. Tikėkime Jo meile, kuri užtikrina mūsų susitikimą su Juo, teikiančiu mūsų gyvenimui naują kryptį ir atveriančiu naujus horizontus.
Viešpaties Jėzaus Dvasios jėga tebūna jums, brangūs broliai ir seserys, ramybės ir džiaugsmo šaltinis. O Mergelė Marija, Bažnyčios Motina, kuri yra taip gerbiamas Jūsų arkivyskupijoje esančioje Šiluvoje, tebūna mūsų vadovė, bičiulė ir pagalba kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Amen!
