Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos homilija švenčiant Katalikiškų bendruomenių dieną Šiluvoje (2014 09 11)
Paskelbta: 2014-09-15 20:11:06

Šiandien prisimename visų katalikiškų bendruomenių reikšmę Bažnyčioje, visuomenėje, atskirų tikinčiųjų gyvenime, meldžiamės už jas. Kartu prisimename ir Marijos radiją, jau 10 metų veikiantį Lietuvoje. Marijos radijas – tai taip pat tikėjimo ir bendrystės rezultatas, kurio dėka plačiai skelbiama Geroji Naujiena.

Labai džiaugiamės visų tikėjimo bendruomenių buvimu, jų narių ir lyderių entuziazmu. Taip pat norime visokeriopai drąsinti tokių bendruomenių narius bei skatinti į jas burtis.

Viena iš pirmųjų Jėzaus pažadėtojo Globėjo – Šventosios Dvasios dovanų per Sekmines buvo Jėzų įtikėjusiųjų bendruomenė Jeruzalėje. Šis Sekminių stebuklas tęsiasi ir mūsų dienomis, jį vadiname Bažnyčia. Nors ir turi aiškią hierarchinę struktūrą, o jos galva yra pats Kristus, Bažnyčia taip pat susideda iš daugybės mažesnių, gyvybingų organizmų.

Tai vyskupijos, parapijos, pašvęstojo gyvenimo institucijos, taip pat ir įvairios tikinčiųjų bendruomenės. Tai ir parapijų grupės – maldos, Šv. Rašto, karitatyvinės, jaunimo sielovados bendruomenėlės, chorai. Tai ir vienuolynų, apaštalinio gyvenimo institutų suburiami atskiri maldos ir dvasinio augimo židiniai. Tai ir katalikiškų organizacijų, judėjimų, kitokių iniciatyvų sutelktos tikinčiųjų grupės. Tai evangelizacinių programų dalyvius apjungiančios bendruomenėlės ir dar daugybė kitokių tikinčiuosius apjungiančių iniciatyvų. Jos, kaip maži gyvybingi Kristaus Bažnyčios organizmai, skatina ir palaiko pačios Bažnyčios gyvybingumą, padeda tikėjime augti tų grupių nariams. Ačiū Dievui, tokių bendruomenių šiandien Lietuvoje turime ne taip ir mažai.

Tikėjimo bendruomenės Bažnyčiai – tai dvasiniai židiniai, padedantys augti, stiprėti dvasiškai, vienybėje su Kristumi Jo Bažnyčios atskiriems nariams. Tai dvasinės šviesos židiniai, šildantys atskirus bendruomenių narius, skleidžiantys tikėjimo šviesą savo aplinkoje. Jas galėtume pavadinti tikinčiųjų dvasine šeima. Tai iš įvairių Kristaus vynuogyno vietų besiveržiantys Bažnyčios gyvybingumo ir stiprybės šaltiniai.

Tai ir galimybė kiekvienam Bažnyčios nariui savo tikėjimo kelionėje surasti kažką daugiau, plačiau, giliau Dievo pažinimo jūroje.

Šios bendruomenės – tai kartu ir didžiulė, graži įvairovė toje pačioje Bažnyčioje. Ji gyvai liudija kiekvienos asmenybės išsiskleidimo Bažnyčioje galimybes, autentiškumo nevaržymą bei didžiulį ir žavintį Dievo tautos turtingumą.

Kiekviena tokia tikinčiųjų bendruomenė turi kažką ypatinga, ką galima nusakyti Jėzaus žodžiais: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu jų tarpe“ (Mt 18, 20). Taigi krikščioniška bendruomenė yra tokia realybė, kurioje tarpusavyje susitinka ne tik tikintieji, bet joje dalyvauja ir pats Viešpats Jėzus Kristus. Jis, mus dosniai apdovanodamas savu dalyvavimu mūsų bendrystėje, padaro ją daug kilnesnę, šviesesnę, džiugesnę, pakeldamas ją į visai kitą lygmenį. Be to, Jis apdovanoja mus gausiomis dvasinėmis dovanomis.

Melsdamiesi už tikėjimo bendruomenes, pabandykime šiandien kartu geriau perprasti, kuo gi Dievas mus apdovanoja ir praturtina bendrame tikinčiųjų sesių ir brolių susibūrime?

Pirmiausia, tokioje bendrystėje būname daug artimesni vieni kitiems. Drauge ir giedame, ir meldžiamės, mus susieja dvasinė bendrystė. Toks dvasinio turinio pripildytas bendravimas leidžia daug labiau nei paprastai praturtėti vidumi.

Čia galima prisiminti Jėzaus mokinių Taboro kalno patirtį. Kai jie tapo Jėzaus atsimainymo stebuklo liudininkais, Petras nenorėdamas, kad toji palaima pasibaigtų, siūlė pasilikti ilgiau. Pastatyti palapines, kalno viršūnėje įsikurti, kad tik ta palaima tęstųsi. Nors Jėzus atsimainymas pirmiausia vyko dėl to, kad jo mokiniai būtų sustiprinti prieš Jėzaus kančią, šis momentas atskleidžia ir buvimo su Dievu Jėzumi palaimingumą. Viešpaties artumas žmoguje nustelbia visa. Ir tada nėra nieko geresnio ir didingesnio, kaip džiaugtis tuo Dievo artumu. Šią tiesą ypač paliudija Dievui ypatingai pasišventusieji žmonės – vienuoliai, mistikai.

Didesnis nei paprastai Viešpaties artumo išgyvenimas kiekvienos tikinčiųjų bendruomenės susirinkimą padaro ypatinga patirtimi, žmogų darančią labiau laimingą. Tai natūraliai, be kokio nors svaiginimosi leidžia primiršti sunkumus, vargus, gyvenimo problemas, kasdienybės rūpesčius, matyti juos visai kitoje perspektyvoje.

Dėl vienybės su Kristumi, bendruomenėje taip pat sustiprėja ir nuoširdus bendražmogiškas ryšys, daug draugiškesnis, nei paprastai. Būdami tokioje vienybėje vieni kitus apsupame didesniu nei kasdienybės šurmulyje gerumu ir nuoširdumu. O tai patirti yra dovana.

Per tikinčiųjų bendrystės patirtį galime geriau perprasti ir apaštalo Pauliaus žodžius Laiške romiečiams – anuometiniams Romos miesto tikintiesiems: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią <...>, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“

Bendruomenėje besiskleidžianti gyva tikėjimo patirtis mums byloja ir apie tai, kad žemiškajame gyvenime mokomasi bendrauti su Dievu, taip ruošiantis amžinajam gyvenimui, kuriame Jį regėsime atvirai. Artimo buvimo su Dievu patirtys, leidžiančios sustiprėti dvasiškai, leidžia stiprinti ir savo asmeninį ryšį su Dievu, brandinant vis artimesnę bendrystę. Tokią bendrystę, kuri pamažu tampa svarbiausiu tikslu ir siekiu gyvenime.

Toks krikščioniškos bendrystės supratimas mus skatina gyvenime nelikti vien stebėtojais, bet stengtis ta bendryste dalintis, ją skleisti, kaip gėrį, galintį daugelio žmonių gyvenimus padaryti daug prasmingesnius.

Mielieji, priminkime apie tai kitiems, džiaugsmingai dalindamiesi tuo, kuo Dievas mus dosniai apdovanoja.

Kiek nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, skatinkime, kad ir Bažnyčioje Lietuvoje būtų kuo daugiau tikėjimo bendrystės židinių, tampančių mūsų gyvenimo aplinkoje ta evangeline druska, leidžiančia daugeliui geros valios žmonių pajausti tikros bendrystės su Dievu skonį.

Pabaigoje dar, atrodo, būtų svarbu pasakyti keletą žodžių, specialiai skirtų Marijos radijui, visiems jo bendradarbiams, savanoriams. Kad Marijos radijo misija būtų vis sėkmingesnė, labai svarbi visus tikėjimo vienybėje apjungianti bendrystės patirtis. Tikinčiųjų bendrystės ugnelė, nuolat pakurstoma ne tik Dievo malonės, bet ir Jūsų asmeninių pastangų, solidarumo, bendros maldos, labai reikšminga visos Jūsų misijos sėkmingumui. Nuolat puoselėjama, Jūsų tarpe gyvuojanti krikščioniškos bendruomenės dvasia, sklindanti kartu su jūsų skelbiamu žodžiu, yra ir vienas iš to skelbimo sėkmės garantų. Jūsų skelbiamą žinią padarydama gyvą ir patrauklią, ji drąsina ir stiprina daugelį klausytojų. Rūpinkitės šia tikėjimo bendryste, visokeriopai ugdykit ir palaikykit ją. Būkite, kaip Apaštalų darbų knygoje rašoma apie pirmuosius krikščionis: „Visi <…> buvo vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32).

Nuoširdžiausias ačiū už Jūsų pasišventimą, kasdienį kruopštų, kūrybingą triūsą. Šiluvos Dievo Motina telydi Jus savo maloninga globa ir nepaliaujama pagalba.

 

Ganytojo žodis

Tikroji meilė – tai ne emocijos ir ne keli centai, įdėti į elgetos ranką, bet angažavimas kovoti už teisingesnę ir geresnę visuomenę, geresnę Lietuvą; tai gebėjimas atleisti nuoskaudas ir kasdienis tarnavimas vieni kitiems toje vietoje, kur Dievas leidžia mums būti ir veikti.

 Arkivysk. S. Tamkevičiaus herbas+ Sigitas TAMKEVIČIUS

Iš homilijos minint CARITO 30-metį

Liturginis kalendorius

Pamaldos

Kauno arkivyskupijos II sinodas

Šiluva

Parama

Svečių namai

Šv. Kazimiero knygynas Kaune