Rekolekcijos arkivyskupijos dekanatų Šeimos centrų savanoriams (2014 11 29–30)
Lapkričio 29–30 d. pranciškonų svečių namuose „Domus Pacis“ vyko rekolekcijos Kauno arkivyskupijos dekanatų Šeimos centrų savanoriams. Dalyvavo visų dekanatų Šeimos centrų vadovai, taip pat savanoriai, talkinantys sužadėtinių rengimo Santuokai programoje bei kitose šeimų sielovados srityse. Po trumpo pabendravimo prie pusryčių stalo, susipažinimo ir šlovinimo giesmių susirinkusius pasveikino Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Severinas Holocheris OFM.
Pirmiausia tėvas Severinas OFM paaiškino lotyniško žodžio recollectio reikšmę; tai reiškia pažiūrėti į savo praeitį ir tarsi „surinkti save iš naujo“. Po to tėvas Severinas vedė konferenciją tema „Atsivertimas: kaip atsiversti kiekvieną dieną“. „Džiaugtis, kad gyvenu, kad Dievas mane myli, yra kasdienio atsivertimo pagrindas. Yra nuolatinis darbas ieškoti gerosios pusės, ją rasti ir už tai dėkoti. Taip pat turiu pripažinti, kad ne viskas manyje yra gera, ir atsiprašyti. Vienintelis kelias, tiesa ir gyvenimas yra Jėzus“, – tokiomis mintimis apie atsivertimą dalijosi prelegentas.
Po pietų konferenciją „Atsivertimas: kaip padėti artimiems ir netikintiems“ vedė arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas. Savo pranešime ganytojas pristatė keturias atsivertimo dimensijas: 1) troškimas, meilės ilgesys; 2) intelektualinis atsivertimas; 3) jausmų atsivertimas; 4) poslinkis nuo minčių ir jausmų lygmens į sprendimų priėmimo lygmenį. Vyskupas ragino nenusiminti, kai mūsų kalbos „neduoda norimų vaisių“, primindamas šv. Pauliaus kalbą pagonims, po kurios atsivertė tik keletas žmonių. Tačiau iš tokių nedidelių grupelių krikščionybė pasklido po visą pasaulį.
„Kai sutinkame netikintį žmogų norime jam perduoti žinią iš to pažinimo, kurį žinome, tačiau turime išmokti kalbėti to žmogaus kalba, įsijausti į jo padėtį. Taip pat negalvoti, ką sakysime, nes nežinome, ką reikia pasakyti. Šiuolaikiniam pasauliui reikia ne mokytojų, o liudytojų. Neatsivertęs žmogus laiko save centru ir spinduliuoja žinias, atsivertęs – spinduliuoja Dievą“, – kalbėjo vyskupas. Vėliau atsakė į susirinkusiųjų klausimus, kaip nešti Gerąją Naujieną sužadėtiniams, patarė, kaip elgtis, kai sužadėtiniai viešai atsižada tikėjimo. Buvo aptarta galimybė susirinkti dar kartą, kad dalyviai galėtų iškelti jiems rūpimus klausimus ir sužinoti Bažnyčios nuomonę.
Laisvas laikas rekolekcijose buvo skirtas išpažintims. Pageidaujantys (pirmiausia vaikai) turėjo galimybę pamatyti Rotušės aikštėje vykusią eglutės įžiebimo šventę, o efektingi fejerverkai tarsi paskelbė Advento pradžią. Todėl susirinkusius į šv. Mišias pranciškonų vienuolyno koplyčioje jungė pakili nuotaika ir bendrystės jausmas, o vaikų šurmulys nesutrukdė šlovinti Viešpatį giesmėmis ir klausytis tėvo Severino homilijos apie durininką, laukiantį nežinia kada pasirodysiančio namų šeimininko. Šis „vidinis“ durininkas, kaip sakė t. Severinas, yra žmogaus sąžinė.
Po vakarienės rekolekcijų dalyviai klausėsi Viktorijos Nociūtės akordeonu atliekamų muzikinių kūrinių, kurie kėlė visų širdis Dievop. Vaikai tuo metu dalyvavo užsiėmime su liaudies menininke Vilija Ratautiene. Vėliau prisijungus tėveliams, mažieji mokėsi įvairių juostų pynimo technikų. Vienuolyno koplyčioje vyko Švč. Sakramento adoracija, o tėvas Severinas klausė išpažinčių iki pat vidurnakčio.
Sekmadienio rytą dalyviai pradėjo šv. Mišiomis Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje. Šv. Mišioms vadovavo seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas. Visus sužavėjo iškilminga liturgija ir malda už Šeimos centrų savanorius.
Vėliau rekolekcijų dalyviai klausėsi Indrės ir Ramūno Aušrotų konferencijos tema „Mes įtikėjome meile“. „Meilė yra trapi, meilė nebus nepažeidžiama, bet ji yra nepalaužiama. Meilė visada nori išlikti. Mes galime turėti naują pradžią su tuo pačiu sutuoktiniu“, – tokiomis mintimis dalijosi Indrė ir Ramūnas. Jie taip pat liudijo apie savo poros santykius, būtinybę skirti laiko vienas kitam, atleidimo svarbą. Aušrotai susirinkusiems uždavė „namų darbus“: pasikalbėti poroje ir atsakyti į klausimus: kas aš esu santykyje? kaip saugoti vienas kito trapumą? kokias meilės formas praktikuojame poroje?
Rekolekcijų pabaigoje dalyviai pasidalijo, ką patyrė, sužinojo, suprato šio savaitgalio metu, su kokiomis mintimis išvyksta namo. Visus sujungė bendra malda ir bendri pietūs, po kurių išvykti visai nesinorėjo.
Keletas atsiliepimų:
Per šiuos susitikimus pajaučiamas širdžiai toks džiaugsmas, kad ir ateityje tikimės daug naujo, nepatirto. Labai patiko konferencijos – tai supratimas, įsigilinimas į save. Atsirado noras keistis. Dievas visada padės, nes myli dar ir nesant žmogui brandžiam.
Labai norėtųsi rekolekcijų kiekvienais metais – nesvarbu, kur jos būtų. Labai šiltas bendravimas, geros konferencijų temos. Sudėtingi dalykai pateikti paprastai. Patiko Viktorija su akordeonu.
Labai patiko susitikimas su vyskupu K. Kėvalu. Taip pat didelį įspūdį paliko tėvas Severinas. Norėčiau išgirsti daugiau įvairių kunigų, lektorių patirties, informacijos, įgauti daugiau žinių, kurios padėtų ruošiant sužadėtinius Santuokai.
Labai prasmingos konferencijos leido naujai pažvelgti į pašaukimą savanoriauti. Paskatino uoliau darbuotis. Puiki organizacija, labai šiltas bendravimas. Sužavėjo meninė dalis ir rankdarbiai. Dėkoju už siurprizus.
Šis savaitgalis yra būtent tai, ko man šiuo metu reikėjo ,– sustoti ir atsiriboti nuo visų rūpesčių.
Visada norisi susitikti su kunigais ir gauti įvairiausius atsakymus į mus kamuojančius klausimus. Labai šauni mintis surengti klausimų-atsakymų popietę su vyskupu K. Kėvalu. Tikimės tikrai išsamių atsakymų.
Šias rekolekcijas parėmė Lietuvių katalikų religinė šalpa ir Vokietijos katalikų akcija Renovabis.
